Jis parašė knygą „The Fix“, kurioje nagrinėja sėkmingos vyriausybės politikos pavyzdžius – pradedant atvykėliams palankia Kanados imigracijos politika ir baigiant Indonezijos, kurioje gyvena daugiausiai musulmonų pasaulyje, atveju.
Interviu „The Atlantic“ J.Teppermanas sakė, kad nors mažo masto atakos retkarčiais šalyje dar įvykdomos, Indonezija labai priartėjo prie to, kad šalyje eliminuotų islamistinių teroristinių grupuočių smurto grėsmę.
J.Teppermanas įvardija penkis veiksnius, lėmusius Indonezijos sėkmę. Jie leidžia ne tik geriau suprasti terorizmo ir islamo ekstremizmo ištakas, bet ir Indonezijos pavyzdžio ribas – ne kiekviena šalis galėtų imti ją kaip pavyzdį.
Autoriaus teigimu, Indonezijos valdžios kampanija prieš ekstremizmą yra pavyzdys, kaip tautai viskas pavyko vienu konkrečiu momentu – tam reikėjo ir sėkmės, ir sugebėjimų, ir improvizavimo, ir geros strategijos. Kažkam nepavykus jie tiesiog veikdavo toliau – ir taip į vieną žingsnį atgal atsakydavo keliais žingsniais pirmyn.
1. Remti demokratiją ir pliuralizmą
Kai Indonezija daugiau nei tris dešimtmečius valdęs diktatorius Suharto buvo priverstas ekonominės krizės, mirtinų riaušių ir politinių protestų akivaizdoje 1998 m. trauktis, šalies persitvarkymas į demokratiją buvo labai rizikingas. Prasidėjo žiaurūs susirėmimai tarp krikščionių ir musulmonų, kuriuos dar labiau eskalavo separatistų grupuotės. 1999 m. „The Guardian“ antraštė skelbė – „Ar Indonezija subyrės?“. Toks klausimas buvo labai natūralus žvelgiant į destabilizuotą įvairialypę valstybę, kurios tūkstančiuose salų gyveno apie 250 mln. gyventojų.
Indonezija nesubyrėjo. J.Teppermanas nuopelnus už tai skiria po diktatoriaus atėjusiems prezidentams – Abdurrahmanui Wahidui, Megawati Sukarnoputri, Susilo Bambangui Yudhoyono ir dabartiniam Joko Widodo – bei jų sugebėjimui stiprinti demokratiją. A.Wahidas, pavyzdžiui, gynė etninių ir religinių mažumų teises, M.Sukarnoputris ir S.B.Yuhoyono siekė sumažinti kariuomenės ir religijos įtaką politikai.
Šie vadovai parodė Indonezijos žmonėms, kad demokratija yra patraukli alternatyva ne tik karinei, bet ir islamistų valdžiai. Anot J.Teppermano, jie pademonstravo, kad demokratija iš tikrųjų veikia.
Tai viena iš priežasčių, kodėl palyginus labai mažai indoneziečių prisijungė prie „Islamo valstybės“ – Indonezijos valdžia nėra represyvi, šalis nėra okupuota, ji politiškai stabili, tad nėra socialinių neramumų ir didelių konfliktų, ir musulmonai nesijaučia persekiojama mažuma.
2. Adaptuoti kai kurias islamistų politinės programos dalis
Indonezijos pergalė prieš radikalizmą neturi nieko bendro su sekuliarizmu.
Pastaraisiais metais konservatyviausiai islamistinei politinei partijai prastai sekasi reitinguose. J.Teppermanas teigia, kad taip iš dalies yra dėl to, kad S.B.Yuhoyono pamynė jų politinį patrauklumą per rinkimus 2004 m., kai į Musulmonų broliją panaši partija apklausų duomenimis atrodė labai stipri.
S.B.Yuhoyono pripažino, kad islamistų partijos kampanijos metu duodami pažadai – sumažinti skurdą ir kovoti su korupcija – buvo vienos iš svarbiausių užduočių Indonezijoje ir jas įtraukė į savo programą bei ėmėsi jų vykdyti prezidentaudamas (ar jos buvo sėkmingai vykdomos – kitas klausimas). Indonezijos dabartinis prezidentas daug dėmesio skyrė panašioms problemoms – jo teigimu, kovojant su radikalizmu ir ekstremizmu visų pirma reikia susitvarkyti su ekonomine nelygybe.
Indonezijoje musulmonai sudaro apie 90 proc. gyventojų. Nors jie dabar gali atviriau praktikuoti savo religiją nei sekuliaraus diktatoriaus Suharto laikais, labai maža dalis šalies musulmonų yra ekstremistinių pažiūrų. Pavyzdžiui, tik šeši procentai sutinka su teiginiu, kad savižudižių susisprogdinimai vardan islamo gali būti pateisinami. Arba – į „Islamo valstybę“ palankiai žiūri tik keturi procentai.
„Indonezijos pergalė prieš radikalizmą neturi nieko bendro su sekuliarizmu, – sako J.Teppermanas. – Šalis kasmet tampa vis religingesnė, tačiau tuo pat metu – ir mažiau radikali.“
3. Į Vyriausybę įtraukti islamistų partijas
„Pažiūrėkime į tokias šalis kaip Egiptas, Sirija. Pats blogiausias dalykas, ką galima padaryti islamistinėms partijoms, yra visiškas uždraudimas joms dalyvauti valstybės valdyme. Nes tai joms leidžia žarstyti pažadus, išlaikyti nesuterštą reputaciją ir vaizduoti save kaip prispaustų žmonių tariamus gelbėtojus“, – aiškina J.Teppermanas.
S.B.Yuhoyono pasielgė priešingai – į koaliciją ir į Vyriausybę įtraukė kelias islamistines partijas. Iš dalies dėl to, kad turėtų pakankamai balsų valdyti, bet ir dėl to, kad, anot J.Teppermano, įtrauktų islamistus ir parodytų juos visuomenei kaip eilinius politikus, o ne gelbėtojus. Islamistai politikai Indonezijoje, pavyzdžiui, buvo sučiupti imantys kyšius ir net parlamente žiūrintys pornografiją.
4. Aktyviai medžioti teroristus
Po Suharto nuvertimo šalyje padažnėjo teroristinių atakų, kurių kulminacija tapo sprogdinimai Balio saloje 2002 m., per kuriuos žuvo daugiau nei 200 žmonių. Kaip atsaką M.Sukarnoputri sukūrė kovos su terorizmu dalinį „Densus 88“, kuris nuo to laiko su JAV ir Australijos pagalba agresyviai kovoja su teroristais. Šių metų liepos mėnesį Indonezijos saugumo pajėgos nukovė vieną iš nuožmiausių šalies džihadistų Santoso, kuris buvo prisiekęs ištikimybę „Islamo valstybei“.
Visgi aktyvi kova su teroristais, kuri reikšmingai sumažino išpuolių skaičių šalyje, turėjo savo kainą. „Densus 88“ yra kaltinti sulaikytųjų kankinimu, įtariamų teroristų nužudymu, o ne atidavimu teismui, taip pat kitais žmogaus teisių pažeidimais.
5. ... bet ne pernelyg agresyviai
„Represijos gimdo ekstremizmą, – teigia J.Teppermanas. – Tai buvo pamoka, kurią Indonezijos demokratai išmoko tamsiaisiais diktatūros metais, kai jie patys kentė represijas“. Dėl to Indonezijos valdžia su terorizmu kovoja visų pirma policijos rankomis – su pavojumi kovoti yra policijos darbas, o ne kariuomenės, kurios įvaizdį pamynė bendradarbiavimas su Suharto režimu. Vyriausybė rengia viešus teismo posėdžius įtariamiems teroristams ir mėgina reabilituoti nuteistuosius kalėjimuose.
„Densus 88“ pareigūnai, kurių dauguma taip pat yra musulmonai, dažnai kalėjime meldžiasi kartu su nuteistais teroristais, – 2013 m. ataskaitoje rašė „Soufan Group“. – Musulmonų šventikai taip pat atvyksta diskutuoti apie islamo teologiją su kaliniais, paaiškinti kai kurių Korano dalių, kuriomis mėgina pasinaudoti ekstremistai, platesnį kontekstą. Kaliniams po išėjimo iš kalėjimo suteikiama pagalba – įskaitant ir įdarbinimą.“
J.Teppermanas visgi pažymi, kad šių pamokų taikymas kitose šalyse (pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, kuri turi deradikalizavimo programas, bet ne demokratiją; arba Tunise, kuriame yra demokratija, bet iš jos prie IS prisijungti išvyksta didžiausias skaičius džihadistų) nebūtinai būtų sėkmingas.
Jis teigia, kad nėra penkių užtikrintų būdų, kaip nugalėti islamo ekstremizmą, bet suvokimas, kaip tą padarė Indonezija, gali atnešti naudos kitoms šalims.
