Taip savo straipsnį nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org pradeda Prancūzijoje veikiančios idėjų kalvės „Institut Montaigne“ vyresnysis konsultantas, knygos „La Géopolitique des Séries ou le triomphe de la peur“ (liet. „Serialų geopolitika, arba Baimės triumfas“) autorius Dominique`as Moisi.
Tai, kas šiuo metu vyksta Britanijoje ir Prancūzijoje, autoriaus įsitikinimu, turės lemiamos reikšmės. Tereikia truputį luktelti, ir bus matyt, kaip britai atitaisys žalą, kurią patys sau padarė užsitraukdami „Brexit“. Vis dar neaišku ir tai, ar prancūzai gebės pasinaudoti ta stipria teigiama energija, trykštančia iš naujojo prezidento Emmanuelio Macrono, kad įgyvendintų jiems taip reikalingas reformas.
Britai nerimauja, prancūzai džiūgauja
Net ir susiklosčius tokiai neapibrėžtai padėčiai, abi šalys pamažu įsitraukia į savotišką nulinės sumos žaidimą emocijomis, ir to neįmanoma nepastebėti. Anksčiau kiekvienas, keliaujantis tarp Londono ir Paryžiaus, tarp šių dviejų miestų matydavo aiškų skirtumą. Londonas – ūmus, dinamiškas miestas, besididžiuojantis galėdamas save pristatyti kaip pasaulio kultūrų įvairovės sostinę. O štai Paryžius, kuris, pasak straipsnio autoriaus, nors ir neabejotinai daug gražesnis, rodėsi, tuojau sulauks Romos likimo – liks įkalintas savo šlovės spinduliuose ir tebus nuostabi vieta paviešėti, bet ne būti.
Pasitikėjimo savimi Britanija, deja, neteko. Dėl to kalti socialiniai ir politiniai neramumai, terorizmas ir netikrumas dėl šalies ateities. Remiantis kai kuriomis visuomenės nuomonės apklausomis, nors tie, kurie balsavo už „Brexit“, iš esmės nekeičia savo pozicijos, vis dėlto antieuropietiškos nuotaikos silpsta, o noras pasitraukti iš Europos Sąjungos mąžta. Panašu, kad pagrindinis rinkėjų užsiėmimas dabar – aiškintis, kaip padaryti, kad atsiskirdama Jungtinė Karalystė taptų saugesnė, ir kaip užtikrinti, kad vargingiausių ir pažeidžiamiausių šalies gyventojų bėdos neatsidurtų nuošalyje.
Prancūzijoje, priešingai, juntamas naujos, teigiamos energijos gūsis. Prancūzai vėl tiki geresne ateitimi – juk ne be pagrindo visa Prancūzija taip karštai palaiko Paryžiaus kandidatūrą surengti 2024-ųjų vasaros olimpines žaidynes. Galimybė rengti tokio masto žaidynes – visuotinis teigiamų lūkesčių įprasminimas. Būtent tai pakylėjo Londono dvasią prieš 12 metų, 2005-ųjų liepą, kai Londonas buvo išrinktas tapti 2012-ųjų vasaros olimpinių žaidynių sostine (deja, džiaugsmas truko neilgai – kitą dieną Londoną sukrėtė teroristų išpuolis).
Žinoma, rašo D. Moisi, prancūzų optimizmas dar nereiškia, kad tie, kuriems balsadėžių turinys neatnešė sėkmės, neišeis į gatves, ypač turint galvoje numatomą Prancūzijos darbo įstatymų reformą. Tačiau opozicija šalyje sudaro mažumą – šalyje, kurioje nuotaika gerokai prašviesėjusi, gal net savitai šventiška. Nesvarbu, kad į neseniai vykusius Prancūzijos parlamento rinkimus atėjo rekordiškai mažai rinkėjų.
Pagaliau optimizmas turi pagrindo
Dabartinis prancūzų nusiteikimas straipsnio autoriui primena atmosferą, vyravusią šalyje 1998-ųjų liepą, kai Les Tricolores finale įveikė brazilus ir iškovojo Pasaulio futbolo čempionato taurę. Tačiau šįkart, jo nuomone, entuziazmas gali trykšti iš giliau ir trukti ilgiau. Ekonominė aplinka Europoje darosi vis palankesnė, o kalbant apie padėtį profesinių sąjungų lygmenyje, į reformas besiorientuojanti Confédération française démocratique du travail galios įgauna vis daugiau, o labiau ideologinės Confédération générale du travail galia atitinkamai mažėja.
Talentingos lyderystės ir ištikimai lydinčios sėkmės kombinacija reiškia, kad pirmą kartą po ilgų dešimtmečių Prancūziją užvaldys išmintingas optimizmas.
Talentingos lyderystės ir ištikimai lydinčios sėkmės kombinacija reiškia, kad pirmą kartą po ilgų dešimtmečių Prancūziją užvaldys išmintingas optimizmas. Perfrazuojant italų politikos teoretiką Antonio Gramsci, Prancūzijoje jau galima kalbėti apie pagrįstą „intelektualųjį optimizmą“, rašo D. Moisi.
Po E. Macrono pergalės prezidento rinkimuose ir po Britanijos ministrės pirmininkės Theresos May ėjimo, kuriuo ji tikėjosi įgausianti tvirtesnę poziciją derybose dėl „Brexit“, tačiau pralaimėjo, Prancūzijos įtaka Europai renkantis kryptį dabar jau didesnė negu Britanijos. Vienintelė stabili išlikusi Didžiojo trejeto valstybė yra Vokietija, besivilianti, kad ateinantį rugsėjį Angelai Merkel bus suteiktas mandatas dar vienai kadencijai.
Autoriaus įsitikinimu, Jungtinės Karalystės vietą Europos galios trejete mielai užimtų Italija. Tačiau pirmiausia ji turi pradėti tvarkytis pati. Buvęs Italijos premjeras Matteo Renzi, neseniai pradėjęs žvalgytis ten, iš kur pasitraukęs, vis dėlto nėra itališkasis E. Macronas. Kad ir koks M. Renzi atrodytų talentingas ir kupinas energijos, jis nėra toks orus ir toks supratingas savo rinkėjų atžvilgiu kaip E. Macronas.
Vokietija neliks viena
Tai, kad tarp Vokietijos ir Prancūzijos įsivyravo nauja, palankesnė pusiausvyra, leidžia viltis, kad Europa darosi stabilesnė. Europos problema, pasak D. Moisi, buvo ne „per daug Vokietijos“, o „per mažai Prancūzijos“. Jei bus einama frankogermaniškojo aljanso atkūrimo link, gali būti, kad būtent Prancūzija išties Europai gelbėjimosi šiaudą.
Straipsnio autoriaus nuomone, Europoje vykstančius procesus turėtų pasistengti suprasti ir amerikiečiai. Prieš kelias dienas Venecijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje vienas konservatyvus respublikonas paragino europiečius „liautis štai šitaip kritikuoti D. Trumpo administraciją“. Priešingu atveju, įspėjo jis, „tai gali baigtis tik vienaip – mes pasidarysime daug blogesni. O ar jūs tikrai norite likti vieni su labai stipria Vokietija?“
Jei šie žodžiai neskambėtų pernelyg grėsmingai, pati mintis, kad alternatyva Amerikai reikštų pasilikimą vienumoje su „labai stipria Vokietija“, būtų visai įdomi. Juk, galų gale, Vokietija niekada nenorėjo ES viršūnėje būti viena, o dabar, kai, atėjus E. Macronui, Prancūzijos politika ima sukti nauja kryptimi, Vokietijai likti vienai net ir negresia.
D. Moisi pripažįsta, kad visų politinių realijų paaiškinti vien emocijomis gal ir nepavyks. Tačiau paneigti, kad ir Britanijoje, ir Prancūzijoje visuomenės nuotaikos pakito, irgi neišeis. Būtent tai, pasak jo, turės vis daugiau ir daugiau reikšmės mėginant apibrėžti Europos politiką.
