Daugiau nei 350 Jahidnės kaimo netoli Černihivo gyventojų mėnesį praleido vietos mokyklos rūsyje. Ukrainos pajėgų ir Rusijos kariuomenės kovos tęsėsi sostinėje prieigose, tarp Ivanivkos ir Jahidnės. Norėdami apsaugoti savo pozicijas, okupantai prisidengė civiliais. Dviejose iš keturių gatvių kaime nėra išlikusių namų.
Vietos gyventoja Tetjana Veselovska, patekusi į Rusijos sukurtą okupacinį pragarą su vyru, anyta ir dviem dešimties ir dvylikos metų vaikais, UNIAN pasakojo, ką jai teko išgyventi tame rūsyje.
„Mūsų nereikia išgelbėti!“
T.Veselovska su šeima gyveno Jahidnėje ir dirbo Černihive. Dabar iš šeimos namo nieko neliko – griuvėsiai ir apdegusių sienų dalys, tokios Rusijos invazijos pasekmės šiai ukrainiečių šeimai. Moteris pasakoja, kad anksčiau padėdavo pagalbos reikalingiems žmonėms, o dabar jie liko be stogo virš galvos. Bet svarbiausia – gyvi. Ji kone kasdien prisimena okupacijos baisumus.
Labai smarkus apšaudymas jų kaime prasidėjo kovo mėnesį. Kovo 1-ąją jos sūnus šventė gimtadienį, nakvojo namuose, o paskui pradėjo sproginėti vis garsiau, arčiau ir arčiau. Kovo 3-iosios naktį šeima jau nakvojo rūsyje. Elektra dingo, bet telefonas vis dar veikė ir buvo galima pasikeisti žinutėmis apie tai, kas vyksta kaime. Žmonės iš kitų gatvių rašė, kad kiemuose girdisi rusų kalba. Vėliau jie sužinojo, kad Rusijos kariškiai kankino vietos gyventoją Romaną Nežiborcą, dirbusį televizijos kanale „Ditynets“ Černihive. Vėliau ryšys dingo.
Kovo 4 dieną apšaudymas buvo toks stiprus, kad šeima iš rūsio neišėjo. Kovo 5 dieną rusai apsilankė Tetjanos gatvėje, apšaudė rūsį ir liepė visiems išeiti.
„Buvo keista, kad tarp kareivių buvo neslaviškos išvaizdos žmonių, tik jų vadas buvo rusas. Pirmiausia išgirdome: „Mes atėjome jūsų išgelbėti“. Pradėjau ginčytis, pabrėždama, kad mūsų nereikia nuo nieko gelbėti. Nesidžiaugiame jumis, eikite šalin“, – prisimena Tetjana.
Rusų karininkas diskusiją greitai nutraukė. Veselovskių šeima bandė išsiaiškinti, ar nežuvo kas nors iš vietinių. Rusų kareiviai pasakė „ne“ ir liepė rūsyje likti penkias dienas, nes kaime „tęsis valymai“.
Rusų karininkas pareiškė, kad mūšiai trunka jau dvi dienas, o daug žmonių buvo apgyvendinti mokyklos rūsyje. Neatidėliotinais atvejais buvo leista patekti į namus, o moteriai liepta būti be kepurės, kad snaiperis ją matytų. Vyro medžioklinis ginklas buvo konfiskuotas, telefonai sulaužyti, o namuose viskas išmėtyta.
„Tada kelias dienas iš eilės į namus ateidavo įvairios rusų karių grupės. Ar jie kažko ieškojo, nežinia. Nors vizualiai viskas atrodė savo vietose“, – pasakoja Tetjana.
Per penkias dienas niekas nepasikeitė, šeima vis sėdėjo rūsyje. O paskui grasinant ginklais buvo priversta persikelti į mokyklos rūsį, kuriame jau buvo keli šimtai kaimo žmonių.
„Kai išėjome, pamatėme visą tą siaubą, kuris tomis dienomis vyko mūsų gatvėje. Iškastos tranšėjos, sudegę namai. Mūsų namas jau buvo be langų, bet dar nepažeistas“, – pasakojo moteris.
Rūsyje teko būti su mirusiaisiais
T.Veselovska pasakoja, kad prieš leidžiantis į mokyklos rūsį su jos šeima kalbėjosi „fsbešnykas“ (Rusijos Federalinės saugumo tarnybos karys, – red. past.): „Labai nemalonus žmogus. Pažiūrėjo į mūsų dokumentus ir buvo labai nepatenkintas pamatęs užsienio pasus: „Jūs tokie turtingi, kad išvažiuojate į užsienį...“.
Tetjana prisimena, kad šiam kariui visur vaidenosi „amerikiečių šnipai ir ugnies derintojai“. Jahidnę užpuolikai vadino miesteliu, nes kaime yra asfaltas ir apšvietimas, vanduo tiekiamas į kiekvieną namą. Paprastą Ukrainos kaimą „fsbešnykas“ kažkodėl pakrikštijo „vokiečių miesteliu“. Anot Tetjanos, galbūt todėl, kad patys įsibrovėliai gyvena daug prasčiau. Juos šokiravo Ukrainos valstiečių pragyvenimo lygis.
Po „tardymo“ Veselovskių šeima buvo nuvežta į mokyklos rūsį. Keliose patalpose buvo vietinių žmonių: didžiausiame kambaryje - 160 žmonių, koridoriuje - 40, o dviejuose mažesniuose kambariuose - daugiau nei po 50. Iš viso - daugiau nei 350 Jahidnės gyventojų. Vyriausiam rūsyje įsikūrusiam žmogui buvo 93 metai, taip pat buvo šeši kūdikiai, kuriems nebuvo dar nė šešių mėnesių.
Didžiajame kambaryje buvo nepakeliamai karšta, o koridoriuje, kur buvo vyrų, buvo šalta. Žmonėms trūko oro, nuo nuolatinio sėdėjimo ištino kojos. Vyresni žmonės mirė nuo tokių sąlygų.
Tetjana prisimena, kad trys žmonės mirė nuo uždusimo, kurį laiką jų kūnai liko šalia gyvųjų. Vėliau jie buvo perkelti į kūryklą.
Iš viso, pasak Tetjanos, per mėnesį mokyklos rūsyje mirė 12 Jahidnės gyventojų. Kunigas paprašė leidimo palaidoti mirusiuosius. Rusai leido, bet pasakė, kad turi grįžti po dviejų valandų, kitaip šaudys.
Rusai nesidomėjo, ar rūsyje įkalinti gyventojai turi maisto ir vandens. Gerai, jei pavykdavo prisileisti vandens iš kolonėlės prie mokyklos, o jei ne – tai ne jų problemos. Kartais vyrams būdavo leidžiama pusvalandžiui išeiti produktų. Jei pavėluotų grįžti – grasino mirties bausme. Visi buvo surašyti į sąrašą.
„Kartą atėjo mano vyras ir pasakė, kad mūsų namų nebėra“, – pasakoja Tetjana.
Tetjanos teigimu, rusų įsibrovėlių požiūris į ukrainiečius buvo nepakeliamas: „Su šunimis buvo elgiamasi geriau nei su žmonėmis“.
Su ukrainiečiais elgėsi blogiau nei su šunimis
Užpuolikai taip pat liepė Jahidnės gyventojams mokyti ir giedoti Rusijos himną. „Tu sunaikinai mano namus, mano gyvenimą, o aš mokysiuos giedoti tavo himną?“ – pasipiktino moteris. Anot jos, visi atsisakė. Himnas nebuvo sugiedotas.
Į tualetą jiems buvo leista eiti kartą per dieną – 7 valandą ryto. Būdavo, kad vos tik išėjus prasidėdavo apšaudymas ir žmonės iškart bėgdavo atgal. Kartais juos sužeisdavo skeveldros. „Medicininę pagalbą“ tokiais atvejais teikė rusų gydytojas: anestezavo analginu, tvarstė žaizdas, tačiau drėgname rūsyje be ventiliacijos žaizdos negijo.
-
Rusijos propaganda bando ginti kūdikį tvirkinusį karį, kurio nusikaltimas pašiurpino pasaulį
-
Karo laivo „Moskva“ praradimas Rusijos laivynui – didžiulis smūgis
-
Karo kasdienybė užnugaryje: „Man svarbu, kad žmonės nemirtų iš bado“
-
Tęsiasi Mariupolio puolimas, „Azov“ prašo išgabenti per gamyklos bombardavimą sužeistus civilius
-
Ukraina pasiruošusi lemtingam mūšiui, bet jo eigą nuspėti dar sunku
-
Garsi britų karo korespondentė apie prievartą kare: nė vienas nusikaltėlis nebuvo nubaustas
-
V.Zelenskis ir Mariupolio gynėjai siūlo Rusijai tartis dėl karių evakuacijos
„Mums nenaudinga, kad jūs mirtumėte“, – žmonėms sakė „fesbešnykas“. Todėl jiems buvo teikiama minimali pagalba. „Nauda“, kaip paaiškėjo, buvo ta, kad rusų kariškiai tiesiog dangstėsi civiliais. Tetjanos teigimu, rusų įsibrovėlių požiūris į ukrainiečius buvo nepakeliamas: „Su šunimis buvo elgiamasi geriau nei su žmonėmis“.
Kai „fsbešnyko“ paklausė, ar jam gaila vaikų, jis atsakė, kad gailisi savųjų, „o jūsų vaikai tegu dvesia“.
Jahidnės gyventojų gyvenimo sąlygos mokyklos rūsyje buvo panašios į nacių koncentracijos stovyklas, kurios buvo Antrojo pasaulinio karo metais. T.Veselovska prisipažįsta ne kartą susimąsčiusi, ar pavyks išgyventi.
Džiaugsmui nebuvo ribų
Tetjanai, jos šeimai ir kitiems kaimo gyventojams mėnuo mokyklos rūsyje buvo baisus išbandymas. Vietos gyventojai vėliau žurnalistams prisipažino meldę, kad Ukrainos kariuomenė subombarduotų mokyklą, išgelbėtų žmones, o „rašistai“, kaip jie vadina Rusijos įsibrovėlius, pabėgtų.
Apšaudymas suaktyvėjo kovo 30 d. Ir tada staiga viskas nurimo. Tačiau žmonių niekas neišleido. Vakare vyrai pažiūrėjo pro duris – mokyklos kieme nebuvo tanko ir šarvuočio, lauko virtuvės, medicininio automobilio... Tačiau naujas apšaudymas privertė slėptis.
„Kitos dienos vidurdienį vyrai prie miško pamatė automobilį su Ukrainos vėliava. Tai buvo mūsų kariai! Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų“, – pasakojo moteris.
Kariai sakė žinantys, kad rusai mokykloje laikė žmones, bet manė, kad ten buvo apie 150 žmonių, o ne 350. Jie sakė, kad nešaudė į mokyklą, nes žinojo, kad ten yra savų.
Moteris nesuvokia žiauraus rusų požiūrio į ukrainiečius priežasčių, negali suprasti jų neapykantos. „Mes jiems nieko nepadarėme. Mes jiems ne žmonės“.
Kaimo gyventojai liudija, kad okupacijos metu rusai iš Jahidnės išvežė sužeistą 13-metį berniuką Serhijų Sorokoputą. Iš pradžių buvo kalbama, kad vaikas išvežtas į mobiliąją ligoninę, bet vėliau paaiškėjo, kad jis Baltarusijoje. Veselovskių šeimos giminaičio žmona buvo nėščia ir per apšaudymą buvo sužeista. Ji sunkios būklės buvo išvežta į Rusiją. Jos šeima tikisi, kad ji galės grįžti.
Mėnuo rūsyje nepraėjo be pėdsakų žmonių sveikatai. Tetjana pažymi, kad rūsyje kilo vėjaraupių protrūkis – daug žmonių sirgo, taip pat ir sunkia forma. Jos vaikai susirgo išėjus į laisvę ir šiuo metu gydomi. Daugelis žmonių taip pat kosėjo ir kenčia nuo alergijos dėl drėgmės ir grybelio rūsyje. Sulyso visi, Tetjana, per mėnesį praradusi 8 kg, šiuo metu sveria vos 47 kg.
Moteris vis dar negali atsigauti ir nesuvokia žiauraus rusų požiūrio į ukrainiečius priežasčių, negali suprasti jų neapykantos. „Mes jiems nieko nepadarėme. Mes jiems ne žmonės“, – sako ji.
