Naktį ukrainiečių artilerija beveik neveikia – nuolat zujantys dronai blogiau mato puolančius rusų karius. Užimti gynybines pozicijas kaime yra bloga idėja, nes dieną tapsite lengvu taikiniu. Reikia kasti apkasus miškuose. Išduodamuose žemėlapiuose dažnai nepažymėtos gyvenvietės, kurias ketina ginti mobilizuoti kariai, nes žemėlapiai sovietinių laikų. Racijos neveikia: paskutinį kartą jos buvo įkrautos Rusijoje, o baterijos baigia išsekti.
Tokia situacija Rusijos kariuomenei yra įprasta, ir būtent tokiomis sąlygomis naktį iš lapkričio 1 d. į 2 d. keturios mobilizuotųjų kuopos iš Voronežo, Sverdlovsko ir Čeliabinsko sričių – iš viso apie 500 žmonių – vadovybės įsakymu išvyko Makijivkos, Luhansko srities, kryptimi.
Pateko į pragarą
„Važiuojant naktį iš vienos miško juostos į kitą, mums buvo pasakyta, kad pateksime į trečiąją gynybos liniją“, – BBC pasakoja 28 metų Dmitrijus Slobodčikovas.
„Iš pradžių nebuvo jokios užduoties, nes, kai pajudėjome, nebuvo jokio ryšio“, – antrina bendražygis Aleksejus Agafonovas. Vadai patikino, kad jų būrys bus už 15 km nuo fronto, o priešais juos bus dar dvi gynybos linijos.
Miško juostoje kareiviams buvo įsakyta įsitvirtinti. Būryje buvo du kastuvus. Gretimai esančiame būryje buvo trys kastuvai dešimčiai vyrų. Jiems teko kasti peiliais su durtuvais arba rankomis. Kasti reikėjo greitai: mobilizuoti vyrai į pozicijas buvo atvežti penktą valandą ryto, iki aušros buvo likę nedaug laiko, vos tik prašvitus jų pozicijos buvo apšaudytos.
„Į mus buvo paleista ugnis. Dronai aplink skraido – vos tik jie pasitraukia, prasideda apšaudymas“, – sako Dmitrijus.
„Mus apšaudė iš kairės ir iš dešinės. Minosvaidžiais, „Grad“ sistemomis, – Aleksejus mano, kad Ukrainos kariai ketino juos apsupti. – Po aštuonių valandų apšaudymo, kai guli savo paties iškastame kape, supranti, iš kur kas lekia.“
Nebuvo įsakymo trauktis, todėl kareiviai gulėjo iškastuose apkasuose ir laukė. Būrio vadas įsakė jiems pasilikti. „Tarp šaudymų, kai dronai išskrido, klausėme: „Ką darysime? Ar suprantate, kad tai yra sušaudymas?“ Kuopos vadas atsakydavo: „Sėdim“, – pasakoja Aleksejus.
Į „trečiąją gynybos liniją“, kurią apšaudė ukrainiečiai, mobilizuotuosius išsiuntė iš Krasnorečenskoje kaimo, esančio už 20 km į pietus nuo Svatovės. Tuo metu jį kontroliavo Rusijos kariuomenė. Mažesnis kaimas, į kurį Rusijos kariuomenė veržėsi arba kurį bandė išlaikyti, buvo Ploščanka, esantis pusiaukelėje į Makijivką. Nebuvo jokio ryšio, todėl nebuvo jokių nurodymų, ką daryti, išskyrus tai, kad reikia nesitraukti ir įsitvirtinti.
Daugybė žuvusiųjų
Dmitrijus Slobodčikovas nunešė sužeistą karį į užnugarį, atgal link Krasnorečenskoje. Jam šrapnelis sutraiškė kelį. Dmitrijus nunešė sužeistąjį į užnugarį, tačiau vadai dar pusantros valandos sprendė, ar siųsti sužeistąjį į ligoninę, ar ne.
Lapkričio 2 d. auštant jis ir jo bendražygiai pamatė daugybę aplink gulinčių žuvusiųjų. Taip jie suprato, kad toje pačioje vietoje anksčiau buvo apšaudytos rusų pozicijos ir niekas nepaėmė kūnų.
„Norėjau grįžti pas savo bendražygius, kurie buvo palikti po ugnimi, ir juos išvesti. Pulkininkas nedavė leidimo: „Jie ir taip jau mirę“, – pasakoja Dmitrijus. Jis nuėjo pas jaunesnį vadą, kuopos leitenantą. Šis sakė: „Leidimas suteiktas, bet aš jums nieko nesakiau, nedaviau įsakymo“. Dmitrijus grįžo ir išvedė savo būrį iš apšaudymo – trimis grupėmis po dešimt.
Aleksejus teigia, kad iš dviejų būrių, su kuriais jie laikė gynybą 100 metrų plote, žuvo apie dešimt vyrų. Lapkričio 2 d. auštant jis ir jo bendražygiai pamatė daugybę aplink gulinčių žuvusiųjų. Taip jie suprato, kad toje pačioje vietoje anksčiau buvo apšaudytos rusų pozicijos ir niekas nepaėmė kūnų. „Be rankų, be kojų, be galvos, bet su kariniais bilietais ir žetonais su asmeniniais numeriais“, – taip Aleksejus apibūdina tai, ką pats matė.
„Buvo daug 200-ųjų [„krovinys 200“ – karinis kodas, kuriuo vadinami mirę žmonės]. Galima sakyti, kad po juos vaikščiojome. Jų buvo ne dešimtys, o daugiau“, – patvirtina Dmitrijus.
Išgyvenusieji turėjo pėsčiomis grįžti į Krasnorečenskoje. Kaime karo policija paėmė jų duomenis ir sunkvežimiais „Kamaz“ išsiuntė juos atgal į Svatovės miestą. Dabar jie sako, kad nė vienas iš išgyvenusiųjų nenori grįžti į fronto liniją. Tačiau mieste karo policija nuolat gaudo mobilizuotus vyrus ir prievarta grąžina juos į „fronto liniją“. Pats Svatovės miestas pamažu tampa fronto linija, nes Ukrainos pajėgos jau yra už kelių kilometrų nuo jo
Lapkričio 7 d. vakare 29 mobilizuoti žmonės slėpėsi viename Svatovės name, o 21 – gretimame name. „Jų visų istorija ta pati: atvežė, paguldė, apšaudė, vadai pabėgo“, – sako Dmitrijus. Jis ir Aleksejus tvirtina, kad Svatovėje neliko nė vieno karininko, kuris galėtų jiems įsakinėti. Aleksejus ir Dmitrijaus būrio vadas atsidūrė ligoninėje su kontuzija. Praporščikas dingo.
Aleksejus pažada, kad jei Svatovė bus šturmuojama, likę mobilizuotieji kovos. Jie įtvirtina kiemą prie namo, kuriame apsigyveno, ir rengia šaudymo pozicijas.
Tačiau Dmitrijus taip pat pasirengęs šaudyti ir į karo policiją: „Jei jie čia ateis, mes duosime atkirtį. Nenorime eiti „priekyje“, jau pakankamai prisižiūrėjome – žarnos, nuplėštos kojos.“
Gelbėkite mus
Apie tai, kad Voronežo srityje mobilizuoti kariai buvo apšaudyti netoli Makijivkos ir patyrė 500 aukų, šeštadienį pirmasis pranešė leidinys „Verstka“, remdamasis tuo pačiu Aleksejumi Agafonovu ir kitų Voronežo srities kariškių artimaisiais. A.Agafonovas pokalbyje su BBC patikslino, kad iš Voronežo į Krasnorečenskoje, o paskui į Makijivką iš tiesų buvo išsiųsta daugiau kaip 500 mobilizuotų vyrų, tačiau daugumos jų likimo jis nežino. A.Agafonovas neturi patvirtinimo, kad visi jie žuvo.
BBC taip pat susisiekė su Nikolajumi Voroninu – tai dar vienas mobilizuotas žmogus, kuris patvirtino A.Agafonovo žodžius leidiniui „Verstka“ apie šimtus žuvusiųjų. N.Voroninas BBC sakė, kad žuvusiųjų yra daug, tačiau negalėjo įvardyti jų skaičiaus. Jis pats yra Belgorodo ligoninėje, patyręs šautinę žaizdą alkūnėje.
Dar keturios moterys, kurių artimieji buvo mobilizuoti ir buvo apšaudomi netoli Makijivkos naktį iš lapkričio 1 d. į 2 d., BBC papasakojo identiškas išgyvenusių vyrų ar sūnų istorijas. Mobilizuotieji buvo atvežti į mišką, jiems buvo įsakyta apsikasti, o Ukrainos pajėgos juos apšaudė. Žuvusiųjų buvo daug, bet kiek – neaišku.
Vyras negalėjo nurodyti, kiek mirusiųjų matė asmeniškai: „Jis buvo tokios sutrikusios būsenos, vis dar labai prislėgtas. Jie greičiausiai neturėjo nieko: nei maisto, nei vandens, nei ryšio, nieko.“
Liudmila Černych pasakojo BBC apie pokalbį telefonu su savo vyru, kuriam pavyko gyvam ištrūkti iš apšaudymo. Vyras negalėjo nurodyti, kiek mirusiųjų matė asmeniškai: „Jis buvo tokios sutrikusios būsenos, vis dar labai prislėgtas. Jie greičiausiai neturėjo nieko: nei maisto, nei vandens, nei ryšio, nieko“. L.Černych, remdamasi vyru, patvirtino, kad viename iš Svatovės namų šiuo metu yra apie 30 kariškių – tų, kuriems pavyko išsigelbėti nuo apšaudymo. Liudmilos vyras 1998 m. atliko privalomąją karinę tarnybą kaip vairuotojas mechanikas. Prieš mobilizaciją jis tik kelis kartus buvo laikęs automatą.
Tatjana Dubinina, mobilizuotojo Antono Dubinino iš Voronežo srities Kalačo miestelio motina, remdamasi sūnumi, pasakoja tą pačią istoriją: „Nuvažiavome ten kasti apkasų ir prasidėjo bombardavimas, nežinau, kiek žmonių žuvo. Kol buvo rūkas, jie kažkur pabėgo“.
Tatjana nesupranta, kodėl jos sūnaus ir likusių gyvų jo bendražygių net nebando jų išvežti iš Svatovės. „O jei ten kam nors reikia pagalbos? O jei ten kas nors guli ir kraujuoja? Juos gi ten subombardavo. Kokia gi čia šalis?“
35 metų Antonas Dubininas atliko karinę tarnybą Sarove kaip ryšininkas. „Kokia ten kovinė patirtis, Dieve, jų nė karto niekur nesurinko“, – sako T.Dubinina.
Albinai Dudkinai šeštadienio rytą paskambino jos mobilizuotas vyras Aleksandras Bobrovskis, taip pat iš Svatovės. Iš jo ji sužinojo, kad jie slepiasi apleistame name, rūsyje. Lapkričio 1–2 d. Aleksandras taip pat buvo apšaudomas. „Juos nuvežė į lauką, prie kažkokių medžių liepė kasti, davė vieną kastuvą 10–15 žmonių, liepė kasti, ir prasidėjo bombardavimas. Vieni spėjo iki pusės prikasti kiti – giliau.“
Aleksandras pasakojo žmonai, kad vadai pabėgo, kai prasidėjo apšaudymas. Kartu su dar 30 bendražygių gyvas pasiekęs Svatovės miestą jis paprašė: „Prašau, gelbėkite mus, nes dabar ateis vadai ir išsiųs mus atgal į fronto liniją“, – sakė Albina.
BBC nepavyko patvirtinti, kad per naktį vykusį apšaudymą Rusijos kariuomenė patyrė 500 aukų. Tuo pat metu į ugnį patekę mobilizuoti vyrai vargu ar galėjo objektyviai įvertinti aukų skaičių. Dauguma jų neturėjo nei kovinės patirties, nei tinkamo apmokymo. Pasak pačių karių ir jų artimųjų, mokymai po mobilizacijos truko dvi savaites. Visi BBC pašnekovai – mobilizuotieji arba jų artimieji – tvirtino, kad į frontą buvo siunčiami tie vyrai, kurie kariuomenėje atliko privalomąją tarnybą, per kurią net ne visi jie laikė ginklą rankose.
Kaip ir kituose Rusijos regionuose, taip ir Voroneže mobilizuoti asmenys turėjo patys pasirūpinti drabužiais ir pirmosios pagalbos rinkiniais. Giminaičiai patys pirko uniformas, nes kariuomenės išduoti „Judaškino kostiumai“ byrėjo per siūles.
Skylės fronte
Rugsėjo pradžioje sparčiai žlugus frontui Charkivo srityje, Rusijos kariuomenė iš ten atsitraukė prie anksčiau užimtų apsišaukėliškos Luhansko liaudies respublikos sienų. Paaiškėjo, kad ten taip pat nebuvo parengtų gynybos linijų. Kol vadovybės ir Maskvos dėmesys tebėra prikaustytas prie Chersono ir mėginimų išlaikyti bet kokį placdarmą dešiniajame Dniepro krante, Rusijos pajėgos susiduria su perspektyva prarasti anksčiau užimtas Luhansko srities teritorijas.
Nors ir ne taip sparčiai kaip prie Charkivo, Ukrainos pajėgos pamažu žengia į priekį šiame fronto ruože, grasindamos susigrąžinti Svatovės, Kreminnos ir vėliau Lysyčansko bei Sjevjerodonecko, kuriuos Rusijos kariuomenė sunkiai ir su dideliais nuostoliais šturmavo vasarą, kontrolę.
Vadai siunčia į mūšį be jokių mokymų, žvalgybos ar įrangos
Tokiomis aplinkybėmis rusų vadovybė priėmė ne tokį akivaizdų sprendimą: bandyti išlaikyti frontą Luhansko srityje mobilizuotų vyrų jėgomis, o kai kuriuose ruožuose net kontratakuoti visiškai neapmokytais vyrais. BBC rado keletą tokių istorijų.
Mobilizacija. Pora dienų prasto pasiruošimo ir – į Svatovę. Diena ėjimo per mišką. Nakvynė. Puolimas be žvalgybos. Pasala. „Mūsų kapitonas buvo sužeistas. Kito nebuvo. Susisiekėme su daliniu, o atsakymas buvo toks: „Kas jums liepė ten eiti?“
Mobilizuotieji atsidūrė fronte be ryšio, vadovybės, artilerijos, žvalgybos ir maisto. Kelias dienas jie sėdėjo purve, buvo šlapi ir alkani, kol nusprendė pasitraukti atgal į Svatovės miestą.
Šią tipišką istoriją pasakoja 35-osios motorizuotosios šaulių brigados kovotojas Vladimiras (vardas pakeistas). Jis pasakoja apie savo būrio kelionę per nepripažintą Luhansko „liaudies respubliką“ (LLR).
Mobilizuotieji atsidūrė fronte be ryšio, vadovybės, artilerijos, žvalgybos ir maisto. Kelias dienas jie sėdėjo purve, buvo šlapi ir alkani, kol nusprendė pasitraukti atgal į Svatovės miestą. Tie, kurie liko pozicijose, dvi valandas buvo apšaudomi ukrainiečių tanko. Kariai negalėjo nei atsišaudyti, nei pasitraukti nuo ugnies. Kai pagaliau atvyko sunkvežimis ir pradėjo vežti sužeistuosius, vienas jų mirė. Mirusysis buvo tiesiog išmestas iš sunkvežimio, kuris nuvažiavo toliau.
Mobilizuotieji ėjo atgal pro patikros postus, kuriuose stovėję kontraktininkai skėsčiojo rankomis ir sakė: „Mes nesuprantame, kodėl jus ten metė“. Vyrai nuėjo 20 kilometrų. Sutiko žmones iš karo policijos. „Brigados vadas pulkininkas leitenantas Andrejus Matiševskis susirašė visus skundus ir išvyko. Po dienos jis grįžo ir pasakė: „Kas nori – važiuoja į frontą, kas nenori – pas prokurorą“, – pasakoja Vladimiras apie tai, kas nutiko jam ir jo bendražygiams po pasitraukimo atgal į Svatovės miestą.
Vladimiras ir jo kovotojai vis dar ten. „Mūsų būrio netektys – keturi sužeistieji drauge su kapitonu. Vieną vaikiną susprogdino, kai stovėjome gynyboje, kaimyniniame būryje – trečdalio nepavyko ištraukti. Bet čia niekas neskaičiuoja nuostolių, niekas net nerenka žuvusiųjų. Net sužeistuosius ne visada išveža, nėra technikos jiems išvežti. Jie lieka čia, Svatovės ligoninėje.
Panašią istoriją BBC papasakojo ir kitų 35-osios ir 55-osios motorizuotųjų šaulių brigadų karių, kuriuos metė ginti Svatovės fronto ruožą, artimieji.
Generolas pavadino dezertyrais ir liepė grįžti į frontą
Sprendžiant iš įvairių dalinių kovotojų ir jų artimųjų pasakojimų, vadovybė dažnai palieka mobilizuotuosius fronto linijoje. Iš Voronežo mobilizuotas Viačeslavas fronto linijoje atsidūrė po maždaug 20 dienų „paruošimo“, per kurį jis pora kartų šaudė, BBC pasakojo jo žmona Tatjana. Spalio 11 d. jų batalionas buvo išsiųstas į Kreminnos rajoną Luhansko srityje – jiems buvo pasakyta, kad jie važiuoja sustiprinti kelio užkardų, tačiau jie atsidūrė antroje gynybos linijoje.
Kai mobilizuotieji liko be vado, juos pradėjo apšaudyti. Daug jų žuvo, o likę gyvi buvo priversti trauktis. „Jie nieko neturėjo, jokių racijų, jiems buvo duotas tik automatas ir šešios granatos, – pasakoja Tatjana. – Jie išsibarstė kas kur.“
Ji teigia, kad į Rusijos kariuomenės štabą Makijivkoje grįžo 12 vyrų, nors iš pradžių dalinyje buvo 128 kovotojai. Po keturių dienų atvyko generolas ir, neprisistatęs, pasakė pabėgusiems iš fronto linijos mobilizuotiems vyrams, kad jie yra dezertyrai ir privalo grįžti kovoti.
Spalio pabaigoje Viačeslavas, jo vadas ir dar vienas kareivis patyrė kontuziją, kai šalia jų sprogo mina. Jie buvo išsiųsti į lauko ligoninę. Dabar jis yra Luhansko srityje ir rengiasi grįžti į mūšį.
Mobilizuoto vyro iš Jekaterinburgo žmona sako, kad jos vyro būrį vadai tiesiog paliko kažkur miškuose netoli Svatovės.
„Jiems buvo pasakyta, kad pirmiausia jie mokysis, o paskui laikys antrąją ar trečiąją gynybos liniją, bet iš tikrųjų jie iš karto atsidūrė priešakinėje linijoje“, – BBC sakė Jelena Saprunova. Jos vyras kelias savaites buvo nepasiekiamas, kol spalio 27 d. jam pavyko paskambinti žmonai. Jis jai pasakė, kad jie yra kažkokiame miške be jokio vadovavimo. Vienintelis su jais buvęs karininkas buvo sunkiai sužeistas.
„Jie neturi maisto, ginkluoti senais automatais, o pusė turėtos įrangos sugedo pusiaukelėje. Jie nesuvokia, kur yra, o kai bando pasitraukti, iškart apšaudomi saviškių. Šiame miške yra daug žuvusiųjų, kurių niekas nerenka“, – sakė J.Saprunova.
„Atskrido ir dar kaip atskrido“
Mobilizuotam Pavlovsko gyventojos Anos Burmistrovos vyrui buvo pasakyta, kad jo batalionas bus siunčiamas „saugoti atkovotų teritorijų“. Tačiau galiausiai jie buvo perkelti iš Valuikių netoli Belgorodo į Makijivką Luhansko srityje.
Atvežė, išsodino ir pasakė: apsikaskite ir nesijaudinkite, jie šaudo iš kitos pusės, pas jus neatskris. „Lapkričio 3 d. 11 val. ryto atskrido, ir kaip atskrido, – socialiniame tinkle „VKontakte“ rašė A. Burmistrova. – Nežinau, kiek žmonių buvo jų kuopoje, bet žinau, kad daugelio vaikinų jau nebėra“. Pasak jos, vyrą paguldė į ligoninę su abiejų kelių ir rankos sužeidimais.
Šiame pranešime minimo mobilizuoto vyro iš Voronežo giminaitė BBC patvirtino, kad sužeistas vyras guli ligoninėje. Ji nenorėjo daugiau pasakoti apie tai, kas nutiko, nes nerimavo dėl „informacijos pasekmių giminaičiui“.
Propagandininkai taip pat įspėjo apie problemas
Pastarosiomis savaitėmis Rusijos vadovybė nepranešė apie jokias problemas Luhansko regione. Gynybos ministerija reguliariai praneša tik apie tariamai sėkmingą Ukrainos puolimo atrėmimą Svatovės kryptimi ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vykdomą apšaudymą.
Nuo lapkričio 2 d. Rusijos karinė vadovybė kasdien praneša apie atremtus priešo puolimus, taip pat ir Ploščankos rajone. Nors būtent ten lapkričio 2 d. naktį buvo apšaudytas mobilizuotųjų batalionas.
BBC nusiuntė užklausą dėl šios situacijos Gynybos ministerijai ir laukia atsakymo.
Visiškai kitokį vaizdą apie tai, kas vyksta šiame fronto ruože, piešia vyriausybę palaikantys karo korespondentai ir tinklaraštininkai, kurie netrukus po mobilizacijos pradžios ėmė rašyti apie mobilizuotųjų nuostolius netoli Svatovės.
Pavyzdžiui, spalio 14 d. „Komsomolskaja pravda“ žurnalistas Aleksandras Kocas kalbėjo apie kai kurias „aplinkybes to, kas įvyko prie Svatovės su mobilizuotais 27-osios brigados nariais“. Kitą dieną buvusi Valstybės Dūmos pirmininko Viačeslavo Volodino padėjėja Anastasija Kaševarova pareiškė, kad karinė prokuratūra nagrinės „situaciją dėl paliktų mobilizuotų žmonių“ (oficialaus pareiškimo šiuo klausimu prokuratūra nepateikė).
A.Kaševarova taip pat papasakojo tokį epizodą: vienas generolas esą „pridėjo pistoletą prie vieno leitenanto galvos ir pareikalavo, kad besitraukiantys mobilizuotieji iš Svatovės būtų išsiųsti atgal į fronto liniją“. Apie panašų epizodą pranešė ir portalas „Mediazona“, kuris teigė, kad tas generolas buvo Centrinės karinės apygardos vadas Aleksandras Lapinas. Po dar vieno skandalo buvo paskirtas naujas laikinasis Rusijos pajėgų centrinės grupės vadas, o A.Lapinas išleistas neva atostogų.
Kiti tinklaraštininkai, pavyzdžiui, prorusiškas kanalas „Старше Эдды“, teigė, kad problemos negalima laikyti sistemine – spalio pradžioje ukrainiečiai „veržėsi link Svatovės“ ir „kilo tam tikra sumaištis“, tačiau mėnesio pabaigoje mobilizuotų žmonių mokymo situacija esą pagerėjo.
Tačiau atrodo, kad iš tikrųjų problemos Luhansko srityje niekur nedingo. „Išsiaiškinkite jau su ta Lapino krypti, kur 55-oji motorizuotoji šaulių brigada, kur 27-oji brigada. Lymanas, Svatovė, Jampilivka. Kareiviai yra palikti, jie nežino, kokiam daliniui, kokiai brigadai jie priskirti, kas yra vadai. Dalis jų išsibarstę po lauką ir nieko nesupranta. Dalis sėdi komendantūroje ir laukia, kol bus paimti“, – spalio 30 d. skundėsi A.Kaševarova.
Lapkričio 8 d. BBC kartu su „Mediazona“ ir savanorių komanda paskelbė, jo pavyko nustatyti 161 ruso pavardes, žuvusių mobilizacijos metu. Pareigūnai taip pat patvirtino, kad žuvo dar 14 rusų, kurie mirė prieš išsiunčiant juos į frontą, tačiau jų pavardžių nenurodė. Iš viso 35 žmonės mirė prieš išvykdami į karo zoną (dažniausiai dėl širdies sutrikimų, nelaimingų atsitikimų ar piktnaudžiavimo alkoholiu).
BBC remiasi tik viešai prieinamais duomenimis ir patvirtintais pranešimais apie žuvusiuosius, todėl surinkti duomenys neatspindi tikrojo mobilizuotųjų aukų skaičiaus, tačiau šiek tiek parodo, kas vyksta kariuomenėje.
„Jis negalėjo palikti mūsų neatsisveikinęs“
Svatovės rajone žuvusių mobilizuotų vyrų artimieji mirties liudijimus gavo dar spalio mėnesį. Dabar jie socialiniuose tinkluose ieško savo giminaičių bendrakeleivių, kad sužinotų bent šiek tiek informacijos apie jų mirtį. BBC žino dvi tokias šeimas.
„Visus, kurie buvo su juo Luhanske (prie Svatovės), arba giminaičius, draugus, pažįstamus tų, kurie ten buvo, ir dabar su jais palaiko ryšį, prašau parašyti man, prašau. Galbūt jis prašė ką nors mums perduoti. Jis negalėjo tiesiog išeiti, negalėjo palikti mūsų neatsisveikinęs...“, – spalio pabaigoje savo „VKontakte“ puslapyje rašė Gubkino gyventoja Julija Kolesnikova. Rugsėjo 22 d. mobilizuotas jos brolis žuvo spalio 17 d.
Sergejus, kuris spalio 8 d. buvo mobilizuotas iš Voronežo srities ir išsiųstas į Ukrainą, spalio 18 d. žuvo ten pat, Svatovėje. Socialiniuose tinkluose Sergejaus draugė Anastasija uždavė klausimų: „Labai norime sužinoti, kas iš tiesų nutiko? Kaip tai įvyko? Kodėl sako, kad siunčia į poligoną apmokymams, o vaikinai žūsta fronte?!“
Anastasija BBC pasakojo, kad į jos įrašą atsiliepė kariai iš kitų dalinių: „Deja, fragmentiškai, ten buvo daug dalinių, ir kiekvienas jų turi skirtingą istoriją. Nežinome tikslaus dalinio numerio, todėl galime tik spėlioti, kas jam nutiko. Tačiau visi sutinka dėl vieno dalyko, kad vyriausieji vadai juos paliko, nedavė leidimo trauktis. Nors kitų variantų nebuvo. Sėdėjo palikti apkasuose“.
