Tačiau neleiskite, kad šie skaičiai jus apgautų. Kanados kariuomenė yra gerai žinoma dėl puikiai ištreniruotų, aukšto lygio įgūdžius turinčių karių, kurie kartu su amerikiečiais ir britais kaunasi didžiuosiuose pasaulio konfliktuose, įskaitant ir dabartinę kovą su „Islamo valstybe“.
Būtent kaunantis Irake su džihadistais vienas Kanados snaiperis, pranešama, pagerino šūvio nuotolio rekordą. Praėjusią savaitę „Globe and Mail“ paskelbė, kad vienas karys į IS kovotoją pataikė iš 3 450 metrų. „The Washington Post“ aiškina, kaip ypač sunku pataikyti į priešą iš tokio nuotolio, juo labiau – jį mirtinai sužeisti.
Kad karys pataikytų į taikinį, esantį už 3 450 metrų, jis turi atsižvelgti į begalę atmosferos veiksnių, kad galėtų numatyti kulkos trajektoriją – vėjo greitį, temperatūrą, slėgį, netgi Žemės rutulio išgaubimą.
Dar įdomiau tai, kad jis – jau trečias kanadietis, patenkantis į tolimiausių mirtinų šūvių rekordininkų penketuką.
- Kanadietis Irake (2017 m.): 3 450 m
- Britas Craigas Harrisonas Afganistane (2009 m.): 2 475 m
- Kanadietis Robas Furlongas Afganistane (2002 m.): 2 430 m
- Kanadietis Arronas Perry Afganistane (2002 m.): 2 310 m
- JAV snaiperis Brianas Kemeris Irake (2004 m.): 2 300 m
Karine istorija besidominčius tai neturėtų stebinti – šalies karinės pajėgos jau seniai itin didžiuojasi savo šauliais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Kanados snaiperiai buvo gerai žinomi dėl stebėtino savo tikslumo mūšio lauke. Tikra karo legenda yra Kanados čiabuvis Francis Pegahmagabow'as iš Ontarijo, kuris kovėsi Europoje 1914–1918 m. Jam yra priskirti 378 priešo nukovimai.
„Kanados snaiperiai karo pradžioje tikriausiai buvo geriausią ginkluotę turintys Sąjungininkų kariai“, – 2011 m. rašė karo istorikas Martinas Pegleris, F.Pegahmagabow'ą vadindamas puikiausiu snaiperiu, kokį yra išauginusi Kanada.
„Vieni geriausių Kanados snaiperių nuolat būdavo čiabuviai, kurie dėl savo įgūdžių miškuose, kantrybės ir akylumo idealiai tiko užduočiai, – rašė M.Pegleris. – Kanados kariuomenė karui davė vienus geriausių snaiperių. Jų priešo nukovimo procentas buvo nepaprastai aukštas.“
Daug britų į kariuomenę pašaukti buvo iš miestų, o Kanados armijoje tarnavo daug ūkininkų ir medžiotojų.
Didelį vaidmenį čia vaidino iki karo laukuose dirbę vyrai. Pasak Kanados ginkluotųjų pajėgų eksperto majoro Jimo McKillipo, daug britų į kariuomenę pašaukti buvo iš miestų, o Kanados armijoje tarnavo daug ūkininkų ir medžiotojų.
„Jie greitai suprato, kad snaiperio darbas yra kai kas daugiau. Tai buvo šaudymo ir medžiojimo mišinys – jam reikėjo maskavimosi ir slėpimosi įgūdžių, – sakė istorikas. – Tokia medžioklė, kai gyvūnus medžioji iš arti, išugdo tokius pačius įgūdžius, kurių tau reikia kare slepiantis nuo priešo.“
Puikių šaulių vardą kanadiečiai pateisino ir Antrajame pasauliniame kare. Kaip teigia Kanados karinės istorijos žinovas Markas Zuehlke, geriausi snaiperiai dažniausiai būdavo kaimo vaikinai, kurie puikiai mokėjo medžioti. „Jie žinojo, kaip valdyti ginklą ir kaip valdyti jį gerai“, – sakė jis.
Kanadietis Robas Furlongas, kurio paties kulka patenka į tolimiausių sėkmingų snaiperio šūvių penketuką, „The Washington Post“ sakė, kad Kanados snaiperiai taip taikliai atlieka užduotis dėl to, kad jie pratybose mokomi atlikti sudėtingas operacijas ir išmoksta tokio mąstymo, kuris viršija jų turimą karinį laipsnį.
„Aš tą visada sakiau, – teigė jis. – Kanados snaiperiai yra geriausi pasaulyje. Snaiperių mokymo programa vykdoma jau labai seniai. O jos pagrindai yra papildomi naujai išmoktomis pamokomis iš Afganistano. Mes ją sukūrėme, kad būtų geriausia.“
Kanados kariuomenės karininkas Oliveris Cromwellis portalui „Vox“ papasakojo, kaip treniruojasi kanadiečių snaiperiai ir kodėl jie yra vieni geriausių pasaulyje.
Jo teigimu, iš tikrųjų apmokymų ir treniruočių metu nėra skiriama ypač daug dėmesio šūviams iš itin didelių atstumų. „Yra labai didelė klaidos tikimybė, kai šaunama iš taip toli. Mes nemėgstame paleidinėti tokių šūvių, kurių nepavykimo tikimybė yra didelė. Tad paprastai stengiamės būti taip arti, kaip įmanoma. Jeigu užduočiai atlikti reikia snaiperio, jis pasistengs prie taikinio priartėti kaip galima arčiau, žinoma, išlaikant saugumą“, – aiškino jis.
O.Cromwellio teigimu, šūvis iš 3,5 km atstumo yra ypač sudėtingas. Snaiperis turi apskaičiuoti, kiek laiko keliaus kulka – ir atitinkamai pasirinkti taikinį. Turi atsižvelgti į aukštį – tiek savo, tiek taikinio. Vėjas visgi yra pagrindinis veiksnys tokiais atvejais – kadangi yra labai sunku pasakyti, kiek kartų jis gali pakeisti kryptį per tą atstumą, kurį keliaus kulka. Taip pat be galo svarbu slėgis. „Netgi reikia atsižvelgti į tai, nuo kur tu šauni – per langą, nuo žemės ar iš medžio“, – sakė jis.
Snaiperiai užduotis atlieka dviese – kovinį vienetą sudaro šaulys ir stebėtojas. Stebėtojas iš tiesų daro didžiąją dalį darbo.
Tokių šūvių metu svarbiausias yra snaiperio profesionalumas, bet galiausiai reikia ir šiek tiek sėkmės. „Sakyčiau, tai 90 proc. įgūdžių ir 10 proc. sėkmės. Arba 95 proc. įgūdžių ir 5 proc. sėkmės“, – teigė O.Cromwellis.
Tačiau vienas snaiperis net ir su puikiais įgūdžiais bei technika vargu ar galėtų pataikyti tokį šūvį. Snaiperiai užduotis atlieka dviese – kovinį vienetą sudaro šaulys ir stebėtojas. „Stebėtojas iš tiesų daro didžiąją dalį darbo, – pripažįsta O.Cromwellis. – Gaiduko paspaudimui daug nereikia. Tiesiog reikia laikytis šaudymo principų, pagal kuriuos mokytasi ir kuriais sekama nuo pirmosios dienos kariuomenėje. Jeigu jų laikaisi, o į taikiklį suvedi teisingą informaciją, tai stebėtojas yra tas, kuris nukreipia šaulį prie taikinio“, – pasakojo jis.
O.Cromwellio nuomone, jeigu taikinys yra toliau nei 400–500 metrų, šūvio tikslumas visiškai priklauso nuo stebėtojo. „Jeigu šaulys laikosi principų, išlaiko nusitaikymo tašką, tai šauliui visada viskas taip pat. Vienintelis kintamasis – kas vyksta, kokia yra situacija. O visa tai diktuoja stebėtojas. Stebėtojas pasako, kokius nustatymus suvesti į taikiklį. Stebėtojas šauliui pasako, koks yra vėjas. Stebėtojas šauliui pasako, kur pataikė pirmoji kulka, jeigu ji nepasiekė taikinio“, – aiškino karininkas.
Stebėtojas taip pat turi galingesnį taikiklį nei šaulys ant savo ginklo. „Su mūsų stebėjimo taikikliais mes galime kur kas geriau matyti, kur lekia kulka nei patys šauliai“, – sakė O.Cromwellis.
„Aš labai didžiuojuosi būdamas kanadiečiu. Neabejoju, kad mes esame geriausi vien dėl savo technologinių galimybių ir savo sugebėjimų. Mūsų treniruotės sukurtos taip, kad išaugintume geriausius įmanomus snaiperius. Esame savo amato specialistai“, – pagyrų Kanados kariuomenei negailėjo O.Cromwellis.
