Jūrų piratavimas nėra vien tik nusikaltimas vandenyse. Piratams reikia saugaus prieglobsčio krante, kuriame galėtų laikyti savo laivus, kuriame galėtų įsigyti ginklų ir parduoti savo grobį, rašo Conoras Seyle'as iš „Foreign Affairs“.
Istorijos pamokos – karinės
Tai suvokiant su piratais tradiciškai kovojama ne tik pasitelkus karinius laivus, bet ir karius sausumoje. Nuo senovės Romos ir Čingų dinastijos Kinijoje iki XVII a. Anglijos – šalys kovojo su jūrų piratais išgyvendindamos jūrų pakrančių miestelius, degindamos laivus ir vykdydamos egzekucijas kolaborantams.
Taip elgėsi ir JAV. 1805 m. JAV prezidentas Thomas Jeffersonas pasiuntė karinių jūrų pajėgų grupę į Dernę – dabartinėje Libijoje esantį uostą. Taip pasielgta siekiant susidoroti su piratais, puldinėjusiais JAV prekybinius laivus.
Tad kai piratai ėmė sėti paniką viename pagrindinių laivybos maršrutų netoli Somalio krantų 2007-2008 metais, dalis tikėjosi, kad bus imtasi panašaus atsako. 2009 m., po dvejų metų komercinių laivų puldinėjimo, kai kurie ekspertai jau atvirai kalbėjo, kad tuoj tuoj bus pradėtas karas.
Buvęs JAV jūrų karo instituto vadovas ir buvęs karinio jūrų laivyno generolas Tomas Wilkersonas ragino grįžti prie „Džefersono modelio“ kovojant su piratais. „Imkimės piratų ten, kur jie yra, o ne ten, kur mes spėjame juos esant“, – tuomet rašė jis. Buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose paragino surengti karinę invaziją į Somalį, nes tai, anot jo, kartą ir visiems laikams išspręstų problemą.
Šiuolaikinis požiūris
Tačiau nepaisydamos istorijos, valstybės žengė kitu keliu. Kelios jų buvo pasirengusios rizikuoti ir siųsti savo karius į sausumą, tačiau dauguma jų jautė spaudimą nesiimti tokių veiksmų. 2008 m. JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuria paraginta sukurti tarptautinį bendradarbiavimo mechanizmą. Taip atsirado Kontaktinė piratų prie Somalio krantų grupė – tarptautinis darinys, skirtas veiksmų koordinavimui.
Grupės tikslas buvo išvengti vienpusiško požiūrio į kovą su piratavimu ir vietoj to imtis problemą spręsti keliais paraleliais būdais.
Grupės tikslas buvo išvengti vienpusiško požiūrio į kovą su piratavimu ir vietoj to imtis problemą spręsti keliais paraleliais būdais – tuo pat metu vykdyti ir karines operacijas jūroje, imtis baudžiamojo persekiojimo, imtis gebėjimų ir savisaugos stiprinimo (pasitelkiant tiek technologijas, tiek ginkluotą apsaugą).
Strategija veikia. Per pastaruosius penkerius metus piratavimas aplink Afrikos ragą sumažėjo iki rekordinių žemumų. Paskutinį kartą Somalio piratams pavyko užimti komercinį laivą 2012 m.
Didžiąja dalimi ši sėkmė pasiekta dėl Kontaktinės grupės pastangų, kurios leido įvairioms suinteresuotoms šalims lygiagrečiai imtis kitų veiksmų. Buvo išvystytos laivų savisaugos procedūros, kurios dramatiškai sumažino atakų efektyvumą. JT padėjo valstybėms, kenčiančioms nuo piratavimo, patobulinti įstatymus ir piratus traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tarptautinės karinės jūrų pajėgos, įskaitant NATO ir ES, padėjo laivams pasiekti Indijos vandenyną. Kartu visos šios pastangos keliuose frontuose sudavė skaudžius smūgius piratams, o tai buvo žymiai veiksmingiau nei vien karinė jėga.
Kodėl tai suveikė?
Naujasis požiūris į kovą su piratais atspindi šiuolaikinę realybę. Visų pirma, piratai ištisais amžiais veikdavo su valstybine apsauga. Šiandien dauguma piratų veikia nepriklausomai, tad jie nėra kažkokie priešo siųsti kovotojai, o paprasti nusikaltėliai.
Antra, karinėms intervencijoms dabar yra uždėti politiniai apynasriai. Po daug aukų ir lėšų pareikalavusių intervencijų Afganistane ir Irake, amerikiečiai ir europiečiai itin nenori savo karius dislokuoti užsienyje.
Galiausiai, tam įtakos turėjo ir ekonominės priežastys – dėl sudėtingų nuosavybės ir registracijos niuansų prekybiniai laivai nebėra griežtai siejami tik su viena valstybe. Dėl šios priežasties tampa ne taip aišku, kuri valstybė turi juos ginti.
Naujoviškas atsakas Somalio piratams turi dar vieną teigiamą aspektą – jis pateikė naudingą modelį, kaip kovoti su tarptautiniais iššūkiais.
Riboti kariniai veiksmai taip pat buvo naudingi – jie keliuose frontuose lėmė reikšmingus pokyčius.
ES 2012 m. surengė ataką sraigtasparniais prieš piratų sandėlius. JAV ir Prancūzija nusiuntė specialiąsias pajėgas įkaitų išlaisvinimui. Anot JT, Jungtiniai Arabų Emyratai pasamdė privačias saugumo pajėgas, kurios apmokytų karinės jūrų policijos dalinius Somalyje, dabar patruliuojančius prie šalies krantų ir organizuojančius piratų laivų puolimus. Afrikos Sąjunga įsipareigojo dėl tarptautinių taikos palaikymo pajėgų, kurios remtų Somalio valdžią ir išardytų piratų prieglobsčius pietinėje ir centrinėje šalies dalyje.
Tarptautinis atsakas piratams nebuvo pigus – laivininkystės industrija tam, kad užkirstų kelią piratams prie Somalio, išleido maždaug tris milijardus dolerių vien 2013 m. Tačiau tai tik dalis sumos, kurios būtų reikėję, jeigu į Somalį būtų buvę pasiųsti kariai. Be to, daug įvairių suinteresuotų pusių išsidalino šiuos kaštus.
Tarptautinis atsakas piratams nebuvo pigus – laivininkystės industrija tam, kad užkirstų kelią piratams prie Somalio, išleido maždaug tris milijardus dolerių vien 2013 m.
Naujoviškas atsakas Somalio piratams turi dar vieną teigiamą aspektą – jis pateikė naudingą modelį, kaip kovoti su tarptautiniais iššūkiais.
Pavyzdžiui, panašų daugiasektorinį požiūrį galima pritaikyti kare su terorizmu: po viena kontaktine grupe suburti įvairius žaidėjus – nevyriausybines organizacijas, kariuomenes, civilinės pagalbos agentūras.
Globalios krizės reikalauja proporcingo atsako į milžiniškas grėsmes, kurias jos kelia. Kartu tas atsakas turi būti daugiašalis ir daugiaaspektis. Jeigu pastarųjų dešimtmečių įvykiai pasaulį ko nors išmokė, tai to, kad toks požiūris negali būti pasirinkimas – jis turi būti būtinybė.
