Nėra jokių abejonių, kad šio karo, kurį Rusija pradėjo vasario 24-ąją, kaina bus astronominė. Ekonominės politikos ir tyrimų centras skaičiuoja, kad kaštai gali siekti 200-500 mlrd. eurų, bet jie kasdien didėja.
Pats Kyjivas linkęs kalbėti apie 1 trln. dolerių, nes teigia, kad dėl karo prarandamas ekonomikos augimo potencialas.
„Atstatysime kiekvieną namą, kiekvieną gatvę, kiekvieną miestą, – dar kovo mėnesį pažadėjo V.Zelenskis. – Jūs (Rusija, – red.) atlyginsite mums už viską, ką padarėte mūsų valstybei ir žmonėms.“
Tiesa, išmušti pinigus iš Rusijos gali būti sunku, jei ne neįmanoma. Taip, tarkime, ES pareigūnai analizuoja, ar galima nukreipti iš oligarchų atimtą turtą Ukrainos atstatymui, sumos pernelyg kuklios.
O Rusijos centrinio banko rezervas – užsienyje laikomi šimtai milijardai dolerių – yra saugomas tarptautinės teisės. Šių lėšų konfiskavimas būtų be galo sudėtingas teisine prasme – tokio manevro, ir dar sėkmingo, praeityje dar nėra buvę.
Sudėtingas teisinis procesas
Tarptautinės teisės centre Amsterdame, kuriame yra įsteigtas Karo reparacijų centras, dirbantis profesorius Stepanas Schillas pripažįsta, kad esti „didelių teisinių barjerui“, jei planuojama užgriebti Rusijos valstybės rezervą.
„Egzistuoja tarptautinė teisė, kuri saugo užsienio valstybių turtą“, – pabrėžė S.Schillas.
Septynios sankcijas Rusijai taikančios valstybės laiko beveik pusę Rusijos centrinio banko finansinių rezervų, kurių šalis iš viso sukaupusi net 640 mlrd. dolerių. Tokios sumos Ukrainos atstatymui neužtektų, bet pinigai tikrai būtų naudingi.
Kitaip tariant, pagal tokį scenarijų JAV, Jungtinė Karalystė, ES šalys, Kanada ir Japonija turėtų suorganizuoti beveik 300 mlrd. jų teritorijoje laikomų dolerių perėmimą ir konfiskavimą.
„Pinigai yra, jie šiuo metu įšaldyti. Reikia priimti atitinkamus nacionalinius įstatymus, kad centriniai bankai galėtų juos naudoti“, – mano tyrimų centro „Brookings Institution“ ekspertas Robertas Litanas.
Jis atkreipia dėmesį į 2005 metų Jungtinių Tautų rezoliuciją. Dokumente skelbiama: „Valstybės turėtų sukurti nacionalines reparacijų ir kitokios pagalbos aukoms programas tokiems atvejams, kai už padarytą žalą atsakingos pusės negali ir nenori įvykdyti savo įsipareigojimų.“
Anot R.Litano, ši rezoliucija įtvirtina principą, kad jei „valstybė agresorė, tokia kaip Rusija, negali ar atsisako mokėti reparacijas, gali būti pasirenkamas koks nors kitas mechanizmas“.
Prancūzija, kur, neskaitant Kinijos, Rusija laiko didžiausią rezervo dalį, jau yra paskelbusi, kad lėšų naudoti Ukrainos atstatymui negalima.
Visgi toks lėšų perėmimas dar niekada nebuvo įvykdytas. Arčiausias precedentas – JAV bandymas perimti 7 mlrd. dolerių iš Afganistano centrinio banko rezervo ir panaudoti juos humanitarinei pagalbai – dar tęsiamas.
Schemos sukūrimas užtruktų mėnesius, o mechanizmas nebūtinai būtų aktyvuotas. 2001 metų rugsėjo 11 dienos atakų JAV aukų artimieji, tarkime, irgi bando išsikovoti reparacijas iš Afganistano banko rezervo, tačiau Amerikos teismai dar nėra pateikę verdikto.
Nurėžti rusiškus pinigus būtų dar sunkiau. O Prancūzija, kur, neskaitant Kinijos, Rusija laiko didžiausią rezervo dalį, jau yra paskelbusi, kad lėšų naudoti Ukrainos atstatymui negalima. Vokietijos pareigūnai apskritai nekomentuoja tokios idėjos.
Klausimas jautrus ir politine prasme
Anot „Politico“, visgi įmanomas ir ne toks konfrontacinis modelis. Europos Komisijos (EK) pareigūnai siūlo Ukrainai taikyti naują vadinamąjį „Marshallo planą“, kurio rėmuose ES atseikėtų Kyjivui milijardus eurų taip, kaip JAV padėjo Europai po Antrojo pasaulinio karo.
Lėšų Kyjivui būtų galima permesti ir iš įšaldyto individų turto. EK iki praėjusio penktadienio buvo perėmusi jachtų, sraigtasparnių, meno kūrinių ir nekilnojamojo turto už 29,5 mlrd. eurų.
Tiesa, ir vėl įspėjama, kad galutinai konfiskuoti tokį daugiausia oligarchų ir su Kremliumi siejamų asmenų turtą būtų sudėtinga teisine prasme, o tikslus procesas priklausytų nuo nacionalinės baudžiamosios teisės kiekvienoje ES šalyje narėje.
Nors Briuselyje garsiai kalbama apie paskolas Ukrainai palankiomis sąlygomis, kiti įspėja, kad net ir tokiais instrumentais karo nusiaubtai šaliai būtų užkrauti pernelyg dideli įsiskolinimai.
Tiesa, Europos rekonstrukcijos ir vystymosi bankas, kaip teigė jo vyriausioji ekonomistė Beata Javorcik, „neabejotinai“ padės Ukrainai – kaip ir Europos investicinis bankas.
Tačiau, nors Briuselyje garsiai kalbama apie paskolas Ukrainai palankiomis sąlygomis, kiti įspėja, kad net ir tokiais instrumentais karo nusiaubtai šaliai būtų užkrauti pernelyg dideli įsiskolinimai. Todėl reikalingos subsidijos, o ne paskolos.
„Jei pažvelgtume į Ukrainos padėtį, suvoktume, kad šalis jau ir taip labai įsiskolinusi. Pridėjus dar paskolų, pasimatytų skolų krizė. Todėl reikia subsidijų, o ne paskolų iš Tarptautinio valiutos fondo“, – mano Stokholmo pereinamosios ekonomikos instituto direktorius Torbjornas Beckeris.
Kiti galimi žingsniai įmanomi jau tariantis dėl taikos – tokio sandorio dalimi esą galėtų tapti pajamos iš naftos. Precedentas buvo stebimas po Irako invazijos į Kuveitą 1990 metais, kai nuo Irako pajamų iš prekybos nafta buvo nurėžiamas mokestis, už kurį buvo atstatomas Kuveitas.
Pasak T.Beckerio, Rusija galbūt netgi sutiktų mokėti panašų mokestį, jei jis būtų mažesnis nei nuolaidos, kurias Maskva šiuo metu privalo daryti parduodama naftą dėl Vakarų šalių taikomo de facto embargo.
Bet lyg tyčia prieš du mėnesius darbą baigė Jungtinių Tautų kompensacijų komisija, o tai reiškia, kad Rusija JT Saugumo Taryboje neabejotinai vetuotų bet kokią panašią iniciatyvą.
„Galiausiai reikalavimas, kad Rusija mokėtų reparacijas, gali būti jautrus politine prasme. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai iškeltos sąlygos, daugeliu istorikų vertinimu, prisidėjo prie to, kad Berlynas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą“, – pastebėjo Helsinkio universiteto tarptautinės teisės profesorius Martti Koskenniemi.
