Kai kurie manė, kad tai reikš galingą operaciją Šiaurės Kaukaze – ten, iš kur atvyko savižudės sprogdintojos. Kiti svarstė, kad tai gali priversti visuomenę pikčiau žiūrėti į valdžią – pykti už tai, kad neapsaugojo civilių. Arba kad valdžia dar stipriau užgniauš politinę laisvę šalyje – kaip kad po 2004 m. žiaurios įkaitų dramos Beslano mokykloje Vladimiras Putinas atšaukė gubernatoriaus rinkimus.
Po pirmadienio sprogimų, per kuriuos iš viso žuvo 14 žmonių, o dar keturios dešimtys buvo sužeisti, kalbos labai panašios. Liko kiek mažiau nei metai iki užtikrinto V.Putino perrinkimo prezidentu jau ketvirtajai kadencijai, o išpuolis surengtas jo gimtajame mieste Sankt Peterburge, tad Rusijos stebėtojai pradeda savo svarstymus.
Kai kurie prisimena įtartinus sprogimus 1999 m., kai daugiabutyje jie nusinešė šimtų žmonių gyvybes – likus metams iki V.Putino išrinkimo prezidentu. Kai kurie žmonės, įskaitant ir buvusį FSB agentą Aleksandrą Litvinenko, vėliau rašė, kad sprogimus surengė V.Putinas ir FSB – tam, kad padėtų išrinkti jį pirmajai kadencijai ir sukurtų jo, kaip stipraus lyderio, įvaizdį.
„Kai kas tikrai nori būti išrinktas, kaip ir 1999 m.“, – rašė Alfredas Kokhas, buvęs pagrindiniu Sovietų Sąjungos turto privatizacijos proceso prižiūrėtoju paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Kai kas tuomet irgi labai norėjo būti išrinktas“, – pridūrė jis.
Kita pusė taip pat kuria sąmokslo teorijas. Kremliui palankūs apžvalgininkai pastebi, kad išpuolis susijęs ne su 2018-ųjų prezidento rinkimais, bet įvykdytas visai netrukus po kovo 26-osios antikorupcinių protestų, kurie buvo plačiai nušviesti visame pasaulyje. Jie aiškina, kad tai buvo „netikros vėliavos“ operacija, kurią vykdė opozicija, norėdama sukompromituoti valdžią, arba kad opozicija manipuliuoja ataka siekdama politinių tikslų.
Kiti, pavyzdžiui, Eurazijos grupė, įspėja, kad teroristinė ataka atvers duris dar griežtesniam valdžios tvarkymuisi su disidentais.
2010 m. nė viena iš prognozių nepasitvirtino. Dagestane buvo surengtos kelios nedidelės taktinės operacijos, kurių taikiniai buvo su savižudėmis susiję asmenys. Rusijoje gyvenimas ir toliau tekėjo savo vaga. 2017-aisiais tikriausiai bus taip pat.
Prisiminkite, kaip mažai kas tepasikeitė Rusijoje po 2013 m. teroro išpuolio Volgograde, likus vos kelioms savaitėms iki Sočio olimpinių žaidynių. Arba kai 2015 m. buvo susprogdintas lėktuvas su 224 žmonėmis (dauguma jų buvo rusai) netolo Šarm aš Šeicho.
Kitaip nei amerikiečiai ir europiečiai, rusai, deja, yra jau pripratę prie terorizmo. Beveik trys dekados, pradedant dešimtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, buvo pažymėtos atakomis. Per pirmąją V.Putino kadenciją jos buvo rengiamos nuolat, nes jis kariavo antrąjį Čečėnijos karą, o tuomet dar ilgai vykdė antiteroristines operacijas Šiaurės Kaukaze.
2002 m. beveik 200 žmonių mirė, kai rusų specialiosios pajėgos paleido dujas į teatrą, kur žmones įkaitais laikė čečėnų teroristai. 2004 m. šimtai vaikų ir mokytojų žuvo Beslane. Tais pačiais metais dvi savižudės sprogdintojos susprogdino du keleivinius lėktuvus, žuvo apie 90 žmonių. Maskvos metro ne kartą sprogdintas, taip pat – lauke rengiami koncertai.
Pietinėje Rusijoje teroro atakos ilgai buvo vos ne kasdieniai įvykiai – sunkvežimiai rėždavosi į policijos postus, vykdyti savižudžio susisprogdinimai. 2011 m., kai šaliai vadovavo Dmitrijus Medvedevas, teroristai atakavo Maskvos Domodedovo oro uostą, kuris yra vienas judriausių visame pasaulyje.
Dauguma rusų terorizmą laiko „foniniu triukšmu ir rutina“.
Rusijos tyrimų komitetas skelbia, kad vien 2013 m. šalyje buvo rengta 31 teroristinė ataka. Vėliau sprogdinimai ir toliau tęsėsi Čečėnijoje bei Dagestane.
Galbūt todėl ir neturėtų stebinti, kad rusai iš dalies pasidarė abejingi terorizmui. Nepriklausomo apklausų centro „Levada“ 2016 m. atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad dauguma rusų terorizmą laiko „foniniu triukšmu ir rutina“. Apklausa parodė, kad nors nerimas dėl teroristinių atakų trumpam išaugdavo po didelių išpuolių (pavyzdžiui, Paryžiuje, Šarm aš Šeiche), iš esmės bendras nerimo lygis nėra aukštas. Dauguma rusų ir mano, kad bus daugiau teroro aktų, ir galvoja, jog jų saugumo tarnybos daro viską, kad kovotų su terorizmu.
Jie taip pat stipriai remia Rusijos operacijas Sirijoje ir tiki Kremliaus argumentu, kad taip kaunamasi su teroristais dar šiems nepasiekus Rusijos.
Pavyzdžiui, net faktas, kad vos prieš kelias dienas islamistai Rusijos mieste prie Kaspijos jūros nužudė du policininkus, beveik nesusilaukė dėmesio šalyje. Jeigu teroro aktų yra per daug, jie, panašu, liaujasi gąsdinti.
Jeigu teroro aktų yra per daug, jie, panašu, liaujasi gąsdinti.
Aleksejus Navalnas ne kartą viešai klausė žmonių – kodėl Rusijoje, kurioje policininkų skaičius tūkstančiui gyventojų yra vienas didžiausių pasaulyje, policija negali apsaugoti piliečių. Tai dar buvo prieš sprogdinimus Sankt Peterburge. Tačiau net ir po jų, ir net po pranešimų, kad Rusijos saugumo tarnybos žinojo apie artėjantį pavojų, bet nesugebėjo užkirsti kelio išpuoliams, šis argumentas tikriausiai ir toliau rūpės tik opozicijai. Jos atstovai net liūdnai juokauja, kad policija yra pernelyg užsiėmusi mokinių ir studentų sulaikymais, kad kreiptų dėmesį į teroristus.
Kas vyks toliau? Rusija ir toliau kovos kruviną karą su terorizmu, sulaukdama įvairių rezultatų. Tikėtina, kad V.Putinas dar garsiau kalbės apie tai, jog Maskva ir Vakarai turi sujungti jėgas prieš terorizmą, ir todėl Rusija turi sugrįžti prie derybų stalų pasaulyje.
Dar tikėtina, kad Rusijos valdžia griežčiau ims dorotis su opozicija – ne dėl Sankt Peterburgo išpuolių, bet dėl A.Navalno organizuotų antikorupcinių mitingų.
Ir labiausiai tikėtina, kad Sankt Peterburgo metro sprogdinimai nuslinks į užmarštį ir bus paminėti tik ilgame kruviname teroro aktų sąraše tada, kai kas nors vėl sprogs Rusijoje.
