Kaip Rusija priverčia sunkiai sužeistus karius grįžti į frontą: „Jam po nagais kišo adatas“

Anot naujausių amerikiečių leidinio „The Wall Street Journal“ skaičiavimų, Rusijos nuostoliai karo lauke nuo plataus masto invazijos pradžios pasiekė apie 200 tūkst. žuvusiųjų ir 400 tūkst. sužeistųjų.

Nors Rusijos verbavimo taktika kur kas aršesnė nei Ukrainos ir nepasižymi ypatingais atrankos kriterijais, dėl nepagarbos karių gyvybėms Maskvos pajėgoms reikalingas nuolatinis papildymas.

Dėl šios priežasties Rusijos karo vadai ne tik verčia mobilizuojamą personalą pasirašyti sutartis, kurių negalima nutraukti iki karo pabaigos, bet ir grąžina sužeistuosius į tarnybą, neatsižvelgdami į jų traumas, negalias ir išgijimo laipsnį.

Rusijos pusėje apsčiai karių su įvairiausiomis sveikatos problemomis: astma, epilepsija, hipertenzija, širdies sutrikimais. Dalis jų amputuotomis rankomis, išgyvenantys potrauminį streso sutrikimą, turi klausos sutrikimų, serga hepatitu C ar net turi kaukolėje įstrigusių šaudmenų skeveldrų.

Netrūksta atvejų, kai kariškiai siunčiami atgal į fronto liniją, vos tik išleisti iš ligoninės – tai ir pacientai, kurių galūnėse ar kūne likę skeveldrų, tie, kurie turi potrauminį sindromą, ar net prarado ranką, koją ar pirštus.

Tbilisyje įsikūrusios antikarinės labdaros organizacijos „Get Lost“ įkūrėjas Gregorijus Sverdlinas pastebėjo, kad nuo 2023 m. vasario mėn. tokių atvejų padaugėjo.

Pasak jo, daugeliu atvejų medicinos komisija sąmoningai pervertina kario tinkamumo kategoriją. Kai kuriems kariams net atsisakoma atlikti medicininę ekspertizę, nepaisant jiems nustatytų diagnozių: „Pasitaiko atvejų, kai ŽIV infekuotiems žmonėms arba žmonėms be pirštų – akivaizdus pagrindas išleisti į atsargą – suteikiama A arba B tinkamumo karinei tarnybai kategorija („tinkamas“ arba „tinkamas su nedideliais apribojimais“), tuomet bendravimas su gydytojais baigiasi ir asmuo grąžinamas į dalinį.“

Pažymėtina, kad Rusijos pusėje apsčiai karių su įvairiausiomis sveikatos problemomis: astma, epilepsija, hipertenzija, širdies sutrikimais. Dalis jų amputuotomis rankomis, išgyvenantys potrauminį streso sutrikimą, turi klausos sutrikimų, serga hepatitu C ar net turi kaukolėje įstrigusių šaudmenų skeveldrų.

Vienas mobilizuotas karys, šiuo metu sveikstantis po sužeidimo, „The Insider“ patvirtino, kad jį bando išsiųsti į frontą su ramentais.

„Shutterstock“/Rusijos karys

„Mano situacija tokia pati kaip ir visų kitų: mane siunčia atgal į karą su ramentais. Šiuo metu atsigaunu po operacijos. Esu ambulatorinis ligonis, man diagnozuotas kelio sąnario užpakalinio raiščio sužalojimas. Traumatologai sakė, kad atsigauti prireiks šešių mėnesių, bet karinė medicinos komisija man skyrė tik du. Dabar jie siunčia mane atgal. Kai paklausiau, ką turėčiau ten veikti su ramentais, vadai tik gūžtelėjo pečiais.“

Konstantinas Michailovas iš 155-osios nepriklausomos jūrų pėstininkų brigados žurnalistams užsiminė, kad jų vadavietė turi privalomus personalo tikslus, todėl brigados vadams tenka siųsti į frontą visus, kuriuos tik gali „net ir vaikiną be kojos“.

Fronte atsiduria ne tik fiziškai sužeisti asmenys, bet ir tie, kurie užsikrėtę ŽIV, hepatitu C, tuberkulioze, net tokie, kuriems įtariamas vėžys.

Pasak „The Insider“, ligoti kariai naudojami ne tik kaip pastiprinimas – jie taip pat sudaro atskirus „žmonių su negalia“ dalinius, šturmo būrius, kurių kiekviename yra po tūkstantį tarnybai beveik netinkamų karių.

2023 m. rugpjūtį Rusijos gynybos ministerijos Karo medicinos valdyba teigė, kad daugiau kaip 97 proc. sužeistų karių „pasveiksta“ ir grįžta į aktyviąją tarnybą. Tačiau iš tikrųjų kariams dažnai nesuteikiamas laikas, kurio reikia tinkamam išgijimui, o jiems bandant atsisakyti grįžti į fronto liniją, jie verčiami prievarta ir grasinimais.

Aleksejus Ivanovas buvo vienas iš tų, kurie prieš savo valią grįžo į fronto liniją. Vyras pasakojo, kad, kai jis atsisakė grįžti atgal dėl sužeidimo, buvo įstumtas į sunkvežimį „KAMAZ“ ir nuvežtas į vadinamosios Donecko liaudies respublikos teritoriją.

Mobilizuoto kariškio, kuris buvo grąžintas į frontą nepaisant sunkaus sužeidimo, žmona Alina „The Insider“ pasakojo, kad kartu su jos vyru į kovą buvo priverstas grįžti ir beveik aklas sutartininkas, galimai sergantis vėžiu.

„Jis buvo kartu su mano vyru šaukimo punkte. Jis dalyvavo šturmuose, po kurių dėl didelės įtampos apako viena akimi. Kai jis atostogavo, jo žmona pastebėjo keistų simptomų. Jie kreipėsi dėl medicininės komisijos patikrinimo, tačiau siuntimo taip ir negavo. Tada jie kreipėsi į privačią kliniką, kur jam buvo diagnozuotas skrandžio vėžys ir nustatytas itin silpnas regėjimas. Jie nunešė jo medicininius dokumentus dalinio vadui, tačiau vadas jį sulaikė už tai, kad jis esą dezertyravo.“

Geriau kalėjimas nei karas

Vos 25-erių metų amžiaus Volgogrado gyventojas Aleksejus Ivanovas buvo vienas iš tų, kurie prieš savo valią grįžo į fronto liniją. Vyras pasakojo, kad, kai jis atsisakė grįžti atgal dėl sužeidimo, buvo įstumtas į sunkvežimį „KAMAZ“ ir nuvežtas į vadinamosios Donecko liaudies respublikos teritoriją. Aleksejaus žmona Alina teigė, kad 2022 m. rugsėjį jis buvo mobilizuotas ir paskirtas į Zaporižios sektorių, kur buvo sužeistas per minosvaidžio ataką.

„Specialiosios karinės operacijos“ zonoje jis išbuvo apie mėnesį, bet nieko nenužudė, tik kasė tranšėjas. Prasidėjus apšaudymui, jis buvo sužeistas ir patyrė sunkią dešiniojo dilbio šrapnelio žaizdą. Jam buvo atviras lūžis ir jis buvo nedelsiant evakuotas. Jį išsiuntė gydyti į ligoninę Donecke, paskui į neurochirurgijos ligoninę Maskvoje. Po to, kai jis ten praleido šiek tiek laiko, jam buvo suteiktos medicininės atostogos, nes jis nėra profesionalus karys. Keturis kartus jam buvo atsisakyta atlikti operaciją, nors jo ranka taip tinkamai ir nesugijo, o po šešių savaičių, praleistų ligoninėse, vos funkcionavo.“

„AP“/„Scanpix“/Rusijos kariai

Pasak moters, po gydymo vyras grįžo namo ir praleido juose dešimt mėnesių. Tačiau 2023 m. spalį laikinai einantis pareigas padalinio vadas Aleksejui pranešė, kad jis yra persekiojamas pagal 337 straipsnį (nebuvimas darbe be atostogų), ir įsakė nedelsiant atvykti į tarnybą. Kitaip tariant, eiti į karą, arba stoti prieš teismą.

Surengusi pasitarimą šeima nusprendė, kad kalėjimas geriau nei karas, o juolab kad niekas negalėjo priversti jo eiti į frontą iš kalėjimo.

„Aš su vyru išvykau į dalinį. Pasiteiravau ir sužinojau, kad jį laikys ketvirtame aukšte su kitais savavališkai pasišalinusiais kareiviais. Jie buvo laikomi atskiroje patalpoje, savotiškame barake. Tačiau nebuvo tiekiamas joks maistas, o sąlygos buvo siaubingos. Mano vyrui buvo pasakyta, kad jei jis nuvyks į „Storm Z“, jam bus panaikinti kaltinimai savivaliavimu ir jis bus paleistas. Jis atsisakė, sakydamas, kad nieko nežudys ir kad turi problemų su ranka, kuri negyja. Tris mėnesius laukėme siuntimo į gydytojų komisiją“.

Medicinos komisija nusprendė, kad Aleksejus, nepaisant sužeidimo, yra tinkamas tarnybai. Nors jiedu nusprendė kreiptis į teismą, kad užginčytų jo tinkamumą tarnybai, jis taip ir nesužinojo teismo sprendimo.

Kariniai pareigūnai liepė Aleksejui ir dar 34 kariams sėsti į „KAMAZ“ sunkvežimius, atėmė iš jų telefonus, nuvežė į aviacijos bazę ir išskraidino į Rostovą.

Liepos 15 d. jis paskambino ir pasakė, kad juos veža į šturmą prie Krasnohorivkos. Nuo to laiko iš jo nieko negirdėjau. Man buvo pasakyta, kad misijoje jų buvo penki. Trys išėjo, o du dingo, vadinasi, jį paliko bendražygiai.

Vyrai galvojo, kad važiuoja į karinę bazę, tačiau juos pasitiko kulkosvaidžiais ginkluotas konvojus ir įgrūdo į autobusus. Galiausiai jie atvyko į kaimą Starobeševo rajone, prie kurio yra du poligonai. Ten kariškiai buvo suskirstyti į grupes.

Alina pasakojo, kad jos vyro grupę sudarė septyni kariai, kurie buvo laikomi rūsyje: „Jie neturėjo jokio maisto, išskyrus šiek tiek sausų davinių. Retkarčiais jiems buvo leidžiama išeiti į lauką treniruotis“.

Paskui Aleksejus buvo priverstas dalyvauti puolime netoli Krasnohorivkos.

„Jis su manim nesusisiekė iki liepos 1 d., o kai paskambino, kalbėjo įbaugintai, tarsi būtų buvęs sumuštas ar panašiai. Jis pasakė, kad jam viskas gerai, bet kad pasimatymai neleidžiami. Tačiau man pavyko sužinoti, kur jis buvo įsikūręs, iš jo banko operacijų istorijos: nors į parduotuvę jie nebuvo įleidžiami, galėjo perduoti savo korteles ir jiems buvo nupirkta maisto produktų.

Tada mano vyras susidraugavo su keliais kariškiais ir pradėjo dažniau bendrauti. Iš viso jis man skambino turbūt keliolika kartų. Liepos 15 d. jis paskambino ir pasakė, kad juos veža į šturmą prie Krasnohorivkos. Nuo to laiko iš jo nieko negirdėjau. Man buvo pasakyta, kad misijoje jų buvo penki. Trys išėjo, o du dingo, vadinasi, jį paliko bendražygiai“.

Į frontą – ir su psichikos sutrikimais

Be šrapnelių sužeistų ar negalią turinčių žmonių, į frontą siunčiami ir kariai, kenčiantys nuo potrauminio streso sutrikimo ir kitų psichikos sveikatos problemų.

„The Insider“ tvirtina, kad kariuomenės vadai bandė priversti grįžti į tarnybą mobilizuotus kovotojus, sergančius potrauminio streso sindromu, bandžiusius nusižudyti, kenčiančius nuo psichozių ir net turinčius asmenybės sutrikimus.

Vieno kario žmona iš Stavropolio atviravo, kad jos vyras turi psichikos sutrikimų, kurie jam išsivystė po sprogimo traumos.

„Astra“/ „Telegram“/Rusijos karys

„Niekas nenorėjo jo gydyti. Nors jis buvo nukreiptas į karinę ligoninę, ligoninėje pasakė, kad nėra vietos. Taigi jam teko vykti į civilinę ligoninę, kur buvo patvirtinta jo asmenybės sutrikimo diagnozė. Mano vyras sunkiai orientuojasi aplinkoje, greitai viską pamiršta, kelia pavojų sau ir kitiems. Jis vartoja vaistus, bet gydymo kursas tuoj baigsis.“

Po kelių smegenų sukrėtimų ir psichiatrinio gydymo ciklo į frontą buvo išvežtas ir 32 metų kontraktinis kariškis Dmitrijus Sidorovas iš Kamyšino miesto.

Pasak jo žmonos Irinos, be smegenų sukrėtimo ir padidėjusio nerimo lygio, vyrui taip ir nebuvo ištrauktos skeveldros iš rankų ir žandikaulio – tačiau niekas nesutrukdė vadovybei grąžinti jį į aktyviąją tarnybą.

Kaip sako Irina, jos vyras buvo „pakankamai kvailas“, kad dėl lažybų pasirašytų trijų mėnesių kontraktą taip norėdamas įrodyti draugams, jog nėra bailys.

„Kai mano vyras pasirašė sutartį, niekas iš mūsų šeimos narių apie tai nežinojo. Jis mums pasakė apie savo išvykimą likus dešimčiai dienų iki išvykimo. Manėme, kad jis juokauja, ir net bandėme jį atkalbėti“, – pasakojo moteris.

Jie jam paskambino ir pasakė, kad jiems nesvarbu, kokius dokumentus jis pasirašė – sutartis buvo pratęsta automatiškai, ir jis turėjo pasirodyti, norėjo jis to ar nenorėjo, arba jam grėsė kaltinimai dezertyravimu ir kalėjimas.

Tačiau, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, Dmitrijus išėjo atostogų – ir tada sužinojo, kad jo sutartis buvo automatiškai pratęsta.

„Jie jam paskambino ir pasakė, kad jiems nesvarbu, kokius dokumentus jis pasirašė – sutartis buvo pratęsta automatiškai, ir jis turėjo pasirodyti, norėjo jis to ar nenorėjo, arba jam grėsė kaltinimai dezertyravimu ir kalėjimas.

Jie pareiškė: „Nekomplikuokite reikalų. Susipakuokite savo daiktus!" Taigi jis nuvyko ten antrą kartą, ir jie pasiuntė jį į puolimą. Kaip prisimena mano vyras, kai kareiviai išreiškė pasipiktinimą, vadas juos nutraukė: „Man nė vienas iš jūsų nerūpi! Svarbiausia, kad aš gausiu dar vieną medalį!“

Pasak Irinos, Dmitrijus per šturmą buvo sužeistas:

„Tik nedaugelis grįžo gyvi. Mano vyrui buvo užfiksuotas smegenų sukrėtimas, rankos ir smakro buvo sužalotas skeveldrų, todėl jis išsiųstas į ligoninę. Žaizdos buvo nedidelės, bet smakre buvo įstrigusi skeveldra, kurią atsisakyta išimti. Ji vis dar ten, juda žandikaulyje. Mano vyrui buvo pasakyta, kad gali praeiti keleri metai, kol skeveldra „išeis pati“.

„IMAGO“/„Scanpix“/Rusijos kariai Kursko srityje

Po gydymo karo ligoninėje Dmitrijus nebuvo nukreiptas į gydytojų komisiją. Vietoj to jo vadai griebėsi įvairiausių gudrybių, kad jis grįžtų į tarnybą.

„Jie išsiuntė jį atostogų tik po to, kai įsikišo jo tėvai“, – pasakojo Irina.

Vėliau Dmitrijus kreipėsi į civilius gydytojus, kurie patvirtino jo sužalojimų pobūdį, tačiau jis taip ir nebuvo išleistas į atsargą ir negavo priklausančios kompensacijos.

„Kreipėmės į privačias klinikas, kur jam rentgenu peršvietė smakrą ir žandikaulį, ištyrė ranką. Jis taip pat turėjo problemų su nugara ir kelis smegenų sukrėtimus. Jam buvo išrašyti brangūs raminamieji vaistai, o gydytojas sakė, kad jis būtinai turi juos vartoti“, – dėstė moteris.

Kol Dmitrijus atostogavo, vadai vis prašė jo grįžti į karą. Irina sako, kad jos vyras sulaukdavo daug grasinimų ir spaudimo. Tačiau, jos teigimu, jis buvo visiškai netinkamas kovai, nes be fizinių sužalojimų, turėjo ir kitų sveikatos problemų.

„Vadas pasakė: „Arba jūs savanoriškai vykstate, arba mes vis tiek ateisime paskui jus, surišime ir išvešime jus ten, kur reikia“, – perpasakojo Irina.

Areštinėje laukdamas siuntimo į Ukrainą, Aleksejus taip iš jos ir neišėjo.

Pasak Irinos, kažkuriuo metu jos vyras „išprotėjo“ ir paprašė pasikalbėti su padalinio vadu.

Kai jį aplankiau, jis parodė man savo rankas, ir aš pamačiau duobutes ant jo pirštų. Paklausiau, kas tai, o jis atsakė: „Kaip manai, kaip jie verčia mus pasirašyti tas sutartis? Jie įsmeigia adatas į mūsų pirštus ir pradeda juos judinti po nagais. Vaikinai, kurie nebegali to pakęsti, pasiduoda, pasirašo sutartis ir išeina.“

„Nebuvo siuntimo į Ukrainą, ir mano vyras ėmė prašyti savo vado – nežinau rango – kad išleistų jį namo. Aš buvau nėščia, o jo tėvui ką tik buvo atlikta operacija. Mano vyras pasakė: „Tiesiog pasakyk, kada bus dislokacija, ir aš būsiu ten“. Jie jį išleido, ir jis niekada nesulaukė jokių skambučių ar žinučių, tačiau karo policija netrukus pradėjo jo ieškoti kaip dezertyro“, – pasakojo kario žmona.

Dmitrijus su žmona persikėlė į kitą butą bandydami pabėgti, tačiau policija vis tiek jį susekė, įstūmė į automobilį ir išsivežė: „Prieš suimdami jį, jie pasakė: „Galite palikti savo daiktus – jums jų vis tiek neprireiks“.

„Mano vyras atsisakė prisijungti prie „Storm Z“ dalinio ir pasakė, kad, jei jam teks eiti į karą, jis eis tik su savo daliniu, todėl jį uždarė į karcerį. Jis niekada neminėjo jokio karcerio, nes nenorėjo, kad jaudinčiausi. Tai sužinojau vėliau iš jo bendražygių kareivių. Jis tik užsiminė apie dažnus tardymus ir skundėsi galvos ir inkstų skausmais, nors anksčiau tokių problemų neturėjo. Kai jį aplankiau, jis parodė man savo rankas, ir aš pamačiau duobutes ant jo pirštų. Paklausiau, kas tai, o jis atsakė: „Kaip manai, kaip jie verčia mus pasirašyti tas sutartis? Jie įsmeigia adatas į mūsų pirštus ir pradeda juos judinti po nagais. Vaikinai, kurie nebegali to pakęsti, pasiduoda, pasirašo sutartis ir išeina“, – dėstė Irina.

Po pusės metų nelaisvės Dmitrijui pavyko pabėgti, bet neilgam.

„Jis niekada man nesakė, kad pabėgs. Paklausiau: „Ar jie tave paleido?“ O jis atsakė: „Koks skirtumas? Aš dabar esu čia. Manau, kad jis pabėgo – kaip kitaip? Balandžio mėnesį jie vėl jo ieškojo ir surakintą antrankiais nuvežė į karinę bazę“, – sakė moteris.