Juodkalnijoje spalio 16-ąją vyko parlamento rinkimai. Bet tą pačią dieną pasirodė netikėta naujiena: šalies saugumo tarnybos sulaikė apie 20 Serbijos piliečių, kurie esą ruošėsi pulti svarbiausias valstybines institucijas – vakare, jau skaičiuojant balsus.
Tarp suimtųjų atsidūrė ir buvęs serbų generolas, kuris taip pat yra radikalaus nacionalistų judėjimo Novi Sado mieste Serbijoje lyderis.
Belgradas, kaip ir buvo galima numanyti, iš pradžių reagavo triukšmingai, net su tam tikra panieka. Serbijos premjeras Aleksandaras Vučičius pareikalavo pateikti areštuotųjų kaltės įrodymus.
Tuo metu Juodkalnijoje opozicija, kurią, beje, sudaro serbų etninės mažumos atstovai, paskelbė, kad šalies premjero Milo Džukanovičiaus parankiniai apskritai melavo, nes norėjo dar rinkimų dieną įtvirtinti jo pergalę rinkimuose.
Užkirstas kelias žudynėms?
Oficialioji Podgorica nemažino ryžto. Po dviejų dienų Juodkalnijos specialusis prokuroras Milivoje Katničius paskelbė su džiaugsmu pasidalinsiantis visais jo tyrėjų surinktais įrodymais ir atskleidė daugiau detalių apie sąmokslą.
Esą areštai užkirto kelią „neregėtoms žudynėms“ – suimtieji planavo persirengti Juodkalnijos saugumo pajėgų uniformomis, patekti į parlamento pastatą Pogdoricoje ir ten neutralizuoti tikruosius sargybinius.
Tuomet jie būtų atidengę ugnį į beginklius opozicijos rėmėjus, kurie buvo susirinkę prie parlamento ir laukė rinkimų rezultatų.
Galiausiai užpuolikai neva tikėjosi pagrobti Juodkalnijos premjerą, o po to laukė dviejų variantų – arba balsavimo atšaukimo, arba pripažinimo, kad nugalėjo opozicija.
Sąmokslininkai būtų atidengę ugnį į beginklius opozicijos rėmėjus, kurie buvo susirinkę prie parlamento ir laukė rinkimų rezultatų.
Spalio 18-ąją, kai prabilo M.Katničius, jau buvo aišku, kad M.Džukanovičiaus valdančioji Socialistų demokratinė partija laimėjo rinkimus. Politinė jėga jau buvo pradėjusi derybas su mažesnėmis partijomis dėl valdančiosios koalicijos sudarymo.
Nenuostabu, kad Vakarų žurnalistams istorija apie tariamą sąmokslą neberūpėjo.
Juk keistos teorijos Balkanuose yra politinio gyvenimo kasdienybė. Ir nors buvo keli pranešimai apie balsavimo procedūrų pažeidimus, valdantieji surinko maždaug tiek balsų, kiek ir buvo prognozuota.
Ką Serbijoje veikė N.Patruševas?
Kaip ir viskas, tiesa? Deja – trileris tik prasidėjo. Praėjusį pirmadienį spaudos konferenciją surengė jau Serbijos premjeras A.Vučičius – jis kalbėjo visai kitaip nei prieš tai.
Akivaizdžiai sukrėstas A.Vučičius patvirtino, kad planas netgi ne pagrobti, o nužudyti M.Džukanovičių iš tiesų egzistavo. Serbijos policija rado daugiau padirbtų Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų ir 120 tūkst. eurų grynaisiais.
Be to, Serbijos premjeras, pabrėžęs, kad abiejų šalių politikai sąmoksle nedalyvavo, aptakiai užsiminė apie „užsienio tarnybas, ir iš Rytų, ir iš Vakarų“. A.Vučičius patikino, kad su sulaikytaisiais bus susitvarkyta.
Ką reiškia „bus susitvarkyta“, paaiškėjo ketvirtadienį. Tądien dienraštis „Danas“, cituodamas patikimus šaltinius vyriausybėje Belgrade, paskelbė, kad Serbija slapta išspyrė iš šalies kelis Rusijos piliečius, siejamus su sąmokslu Juodkalnijoje.
Pogdoricoje sulaikyti serbai su savimi turėjo šifruotos komunikacijos prietaisų ir technologijų, jiems leidusių sekti M.Džukanovičių.
Negana to, dienraštis pranešė, kad Pogdoricoje anksčiau sulaikyti serbai su savimi turėjo šifruotos komunikacijos prietaisų ir technologijų, jiems leidusių sekti M.Džukanovičių. Dalis šių serbų esą kovėsi separatistų pusėje Ukrainoje, Donbase.
Taip jau „sutapo“, kad į Belgradą kaip tik buvo atvykęs Rusijos saugumo tarybos pirmininkas Nikolajus Patruševas, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovas.
Ar N.Patruševo vizitas gali būti susijęs su galimų Rusijos samdinių ar agentų išvarymu iš Serbijos?
Galbūt taip, galbūt ne. Tačiau į jau beveik pamirštą istoriją apie rinkimines intrigas 600 tūkst. gyventojų turinčioje Juodkalnijoje įsipainiojo ir didesnė kaimynė Serbija, ir į Balkanus godžiai besižvalganti Rusija.
O sąmokslas – jei jis būtų pavykęs – galėjo sukelti dideles bangas visoje Europoje.
Pravertos durys į NATO
Parlamento rinkimus Juodkalnijos premjeras M.Džukanovičius, kuris, beje, naujajai vyriausybei nebevadovaus, stengėsi pateikti kaip referendumą dėl tolesnės šalies euroatlantinės integracijos.
O balsavimu siekta ne vien simbolinio mandato – Juodkalnija šįmet gegužę užbaigė derybas dėl stojimo į NATO, o dabar sutartį turi ratifikuoti parlamentas. Jei rinkimus būtų laimėjusi opozicija, dokumentas greičiausiai būtų buvęs suplėšytas.
Juodkalnija šįmet gegužę užbaigė derybas dėl stojimo į NATO, o dabar sutartį turi ratifikuoti parlamentas.
NATO narės Juodkalnijos priėmimui į Aljansą greičiausiai pritars iki kitų metų pavasario, o šio bloko vadovybė elgiasi pragmatiškai.
Nors Podgoricoje netrūksta problemų dėl korupcijos ir spaudos laisvės, Juodkalnijos prisijungimas prie Aljanso reikštų Rusijos karinėms pajėgoms užtrenkiamus vartus į Adrijos jūrą – juk Albanija ir Kroatija jau priklauso NATO.
M.Džukanovičius, kaip įtariama, tiesiogiai susijęs su įvairiomis kontrabandininkų ir mafijos grupuotėmis.
Tačiau Juodkalnija pasistengė įvykdyti reformų gynybos srityje, todėl durys į NATO ir buvo pravertos. Suprask, su korupcija bus susitvarkyta vėliau.
Oligarcho O.Deripaskos pėdsakai
Savo ruožtu Rusiją Juodkalnijos žvilgsniai į Vakarus ir ypač siekis įstoti į NATO erzina. Yra dvi Maskvos pykčio priežastys – viena platesnė strategine prasme, kita ekonominė.
Kalbant apie strategiją, Rusija savo konkuravimą su NATO laiko nulinės sumos žaidimu. Juodkalnijos prisijungimas prie Aljanso reikštų, kad Kremlius netektų net galimybės turėti partnerę prie Adrijos jūros. Maskva tai vertina kaip įžeidimą ir kaltina, žinoma, Vakarus.
Juodkalnijos posūkis į Vakarus – nelengvas galvosopis ir Serbijai, pagrindinei Rusijos sąjungininkei Balkanuose.
Šios šalies premjeras A.Vučičius jau kuris laikas žaidžia atsargų dvigubą žaidimą – vakariečiams jis aiškina, kad serbai pasiruošę europėti, bet tuo pat metu aktyviai flirtuoja su Rusija.
Apklausos rodo, kad serbai vis dar šaltai vertina NATO, o Rusiją vertina daug palankiau.
Apklausos rodo, kad serbai vis dar šaltai vertina NATO, o Rusiją vertina daug palankiau. Vis dėlto Kremlius tikrai negali atmesti galimybės, kad ateityje nuotaikos pasikeis.
Ekonomine prasme rusams nebūtų paranku tai, kad Juodkalnija gali išsikuopti ir virsti skaidresne šalimi.
Būtent dėl korupcinio klampumo į šalį plūsta ir rusiški pinigai, ir rusai turistai. 25 proc. visų turistų Juodkalnijoje – rusai. Šios valstybės piliečiai taip pat valdo apie 40 proc. Juodkalnijos nekilnojamojo turto.
Vienas svarbiausių rusų žaidėjų Juodkalnijoje – oligarchas Olegas Deripaska, daug investuojantis į prabangios prieplaukos turtuoliams projektą.
Jis taip pat susijęs su aliuminio gamykla KAP, dėl kurios privatizavimo su M.Džukanovičiumi buvo susitaręs dar 2005-aisiais.
Kremlius neslepia nepasitenkinimo
Panašu, kad Juodkalnijos vyriausybė ir valdantieji socialistai nusprendė, kad ir toliau būti tokiems priklausomiems nuo rusiško kapitalo nėra protinga ilgalaikė strategija.
Ir nors turtingi rusai be jokių problemų kiša pinigus į NATO bei ES šalis, Juodkalnijos posūkis į Vakarus ilgainiui vis tiek reikš akylesnius žvilgsnius į investuotojus.
Kremlius niekada nė neslėpė nepasitenkinimo Juodkalnijos ambicijomis įstoti į Aljansą.
Problema Rusijos kvazigangsteriškam elitui nėra neapeinama, bet palankesnis dabartinis balansas. O Rusijos užsienio politika visada atliepia šalies kleptokratų poreikius.
Tad Kremlius niekada nė neslėpė nepasitenkinimo Juodkalnijos ambicijomis įstoti į Aljansą. Rusijos užsienio reikalų ministerija būsimą prisijungimą prie NATO pavadino „atviru konfrontaciniu žingsniu, kuris turės destabilizuojančių pasekmių euroatlantinei saugumo sistemai“.
Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas buvo dar atviresnis: „Maskva visada teigė, kad tolesnė NATO ir NATO karinės infrastruktūros plėtra į Rytus negali nelemti atsako iš Rytų – iš Rusijos.“
Apklausos rodo, kad daugelis juodkalniečių pritaria šalies narystei NATO. Tačiau etninės linijos vis dar ryškios – bosniakai (šalyje gyvenantys Bosnijos musulmonai, – red.) ir albanai įstojimui pritaria entuziastingai, juodkalniečiai pritaria, bet be didelio džiaugsmo, o serbai prieštarauja.
Aistrų daug. M.Džukanovičius yra pažėręs kaltinimų opozicijai imant iš Rusijos pinigus. Tokie įtarimai neįrodyti, bet opozicinės partijos karštai palaiko Kremliaus liniją dėl NATO.
Aptarė įvykius Juodkalnijoje?
Serbų revanšistų Juodkalnijoje bendradarbiavimas su nacionalistų grupuotėmis Serbijoje, analitikų, žinančių, koks katilas yra Balkanai, tikrai nestebintų. Nestebintų ir Rusijos pastangos pasinaudoti etniniais konfliktais.
Oficialiai Rusijos saugumo tarybos vadovas į Serbiją atvyko aptarti būsimo memorandumo dėl bendradarbiavimo saugumo srityje pasirašymo.
Tačiau galimas Kremliaus sąmokslas įplieksti perversmą šalyje, kuri greičiausiai netrukus prisijungs prie NATO, kelia pagrįstą nerimą. Ar taip ir buvo? Aplinkybės ir surinkti įrodymai liudija: taip būti tikrai galėjo.
Gerai žinoma, kad Rusijos žvalgybos tarnybos Serbijoje veikia palyginti laisvai. Mažiau žinoma tai, kad pavadėlis jau trūkčioja.
Serbai esą neteko kantrybės, kai rusų šnipai pradėjo nė nesislėpdami sekioti paskui užsieniečius Belgrade. Premjeras A.Vučičius neva nei yra palaiminęs tokį agresyvų rusų elgesį, nei jį uždraudęs.
Visgi svarbiausia šiuo atveju – N.Patruševo apsilankymo Belgrade priežastis. Serbijos vidaus reikalų ministras Nebojsa Stefanovičius teigė, kad ruso viešnagė nebuvo netikėta – esą vizitas buvo suplanuotas gerokai iš anksto.
Oficialiai Rusijos saugumo tarybos vadovas į Serbiją atvyko aptarti būsimo memorandumo dėl bendradarbiavimo saugumo srityje pasirašymo.
Tačiau čia įsiterpė įtakingas ir gerai informuotas Rusijos verslo dienraštis „Kommersant“. Leidinys pranešė, kad „netikėto“ N.Patruševo vizito priežastis buvo „Juodkalnijos atvejo“ aptarimas, be to, svečias esą siekė „neleisti skandalui sugadinti Serbijos ir Rusijos santykius“.
„Kommersant“ teigimu, N.Patruševas su N.Stefanovičiumi, Serbijos užsienio reikalų ministru, premjeru ir prezidentu susitiko atskirai ir už uždarų durų.
Gausybė ginklų prie premjero rezidencijos
Dienraščio žurnalistai daro išvadą, kad „N.Patruševo intervencija“ buvo sėkminga. Ar tikrai, toli gražu neaišku.
Pavyzdžiui, nors N.Stefanovičius žurnalistams neigė, kad iš Serbijos buvo išvaryti keli Rusijos piliečiai, premjeras A.Vučičius mįslingai suko uodegą. Paklaustas apie išvarymus ir jų ryšį su įvykiais Juodkalnijoje, jis pareiškė: „Jūsų klausime ne viskas teisinga, viena jo dalis klaidinga.“
Rusijos užsienio reikalų ministerija, be abejo, pranešimus apie Rusijos šnipų išmetimą iš Serbijos pavadino „absoliučia fantazija“.
Spekuliacijų daug, o kadangi tema jautri, jų nemažės. Tačiau įdomu tai, kad šeštadienio vakarą miškuose prie Serbijos vyriausybės vadovo A.Vučičiaus rezidencijos buvo aptikta daugybė ginklų. Automobilyje krūmuose buvo paslėptas rankinis granatsvaidis, keturios granatos, 100 „Kalašnikovo“ šovinių, snaiperio šautuvas.
Toks ginkluotės minisandėlis buvo paslėptas prie kelio atkarpos, kur šarvuotas A.Vučičiaus automobilis paprastai pristabdo važiuodamas į Belgrado centrą. Premjeras netrukus buvo išgabentas į slėptuvę ir ten gyvens, kol bus baigtas tyrimas.
Tad, nors faktai migloti, kažkas neabejotinai nutiko. Galbūt A.Vučičius neapsiskaičiavo ir staiga suvokė, kad dvigubas jo flirtas su Vakarais ir su Rusija galėjo baigtis katastrofa Juodkalnijoje.
Bet galbūt iš tiesų Rusija pabandė suorganizuoti perversmą suverenioje, glaudesnių ryšių su Vakarais siekiančioje valstybėje. O tai turėtų priversti susimąstyti analitikus, kurie mano, kad normalūs santykiai su Kremliumi vis dar įmanomi.
Per Valdajaus konferenciją Vladimiras Putinas leido suprasti manantis, kad dialogas su Vašingtonu jam atrodo beprasmiškas. O po įvykių Juodkalnijoje panašu, kad tie pokalbiai pagal Šaltojo karo tradicijas grįžta į šešėlį – ten, kur buvę KGB agentai jaučiasi patogiausiai.
