Po Rugpjūčio pučo 1991 metais, tūkstančiai Maskvos gyventojų, daugiausia – jaunimas, susirinko prie KGB būstinės ir savo pergalę prieš perversmininkus, bandžiusius išsaugoti byrančią SSRS, pažymėjo simboliniu aktu.
„The New York Times“ rašo, kad Sergejus Parchomenka, tuomet jaunas žurnalistas, kuris nušvietė įvykius Maskvoje, prisiminė, jog minia į negailestingo sovietų slaptosios policijos įkūrėjo F.Dzeržinskio statulą labiau nukreipė euforiją nei pyktį.
Paminklas jam stovėjo sankryžoje priešais Lubianką – pastatą, kuriame buvo įsikūrusi KGB.
Statula buvo nuversta su Maskvos miesto valdžios atsiųstu kranu.
Jos nuvertimas buvo palydėtas džiaugsmingais šūksniais.
Tai siuntė galingą žinią, kad permainos pagaliau atėjo į Rusiją. Arba bent jau taip tuomet atrodė.
Praėjus beveik 30 metų Rusija yra valdoma buvusio KGB pareigūno prezidento V.Putino.
F.Dzeržinskis yra pagerbtas statula, stovinčia priešais Maskvos miesto policijos būstinę.
Kai JAV verda pyktis dėl policijos brutalumo ir rasizmo, Rusijos patirtis po komunizmo žlugimo siūlo pamoką dėl pavojų ir nusivylimo nuvertus paminklus, sakoma „The New York Times“ straipsnyje.
Didžioji tragedija
Rusija niekada nesiėmė esmingai suvesti sąskaitų su sovietine praeitimi: pripažinti neteisybę ir reikalauti atsakingųjų atsakomybės.
Vietoje to žiaurumai buvo užglaistyti ir dalis senojo elito, ypač iš slaptųjų tarnybų, vėl atsidūrė valdžioje.
S.Parchomenka sakė, kad jis niekada neapgailestavo dėl to, kad F.Dzeržinskio, žinomo kaip „geležinis Feliksas“, statula buvo nuversta.
Jis apgailestavo, kad tai, kas buvo labai džiuginantis simbolinis smūgis senajai santvarkai, nepalaidojo tos sistemos, kurią paminklas reprezentavo.
„Viskas apsivertė. Pučas žlugo, bet po 30 metų jis laimėjo. Rusijos galios sistema yra gerokai artimesnė tai, kurios norėta pasiekti pučo metu, nei ta, kurios norėjo protestuotojai. Tai mūsų didžioji tragedija“, – „The New York Times“ interneto svetainėje publikuojamame straipsnyje cituojamas S.Parchomenka.
Viskas apsivertė. Pučas žlugo, bet po 30 metų jis laimėjo.
Ir budeliams, ir aukoms
Iš pradžių F.Dzeržinskio statula buvo numesta ant žemės prie Maskvos modernaus meno galerijos kartu su kitais „kritusiais herojais“.
Tarp jų buvo Stalino statula iš rausvo granito – jo veidas buvo suskaldytas plaktuko smūgiais.
Taip pat – bronzinė vieno ankstyvųjų bolševikų lyderių Jakovo Sverdlovo statula.
Ji buvo nukelta nuo pjedestalo aikštėje priešais Didįjį teatrą 1991-aisiais.
Dabar visi šie veikėjai – vėl „ant kojų“, stovi „Muzeon“ menų parke. Tai – valstybės valdomas parkas po atviru dangumi.
Jame taip pat eksponuojami paminklai minėtų veikėjų aukoms.
Pavyzdžiui, 1998 metais sukurtas kūrinys, pavadintas Totalitarinių režimų aukomis, – ilgas narvas iš vielų, kurio viduje yra daugybė iš akmens iškaltų galvų.
Per daug būtų net V.Putinui
Kaip rašo „The New York Times“, kas porą metų Komunistų partija ragina sugrąžinti F.Dzeržinskio paminklą ant buvusio pjedestalo priešais dabar jau Federalinės saugumo tarnybos pastatą.
Tačiau tokio simbolizmo būtų per daug net V.Putinui.
Pastebima, kad Kremlius daugiausia koncentruojasi į naujus paminklus, o ne mėgina atkurti tuos, kurie nugriauti 10-ajame dešimtmetyje.
Tarp naujų paminklų – monumentas generolui leitenantui Michailui Kalašnikovui, automato AK-47 kūrėjui.
2017 metais vienoje judriausių Maskvos magistralių pastatyta bronzinė statula vaizduoja M.Kalašnikovą, laikantį vieną savo automatų.
Iš tolo jis atrodo kaip senstantis sunkiojo metalo gitaristas, pasakoja „The New York Times“.
Dienraščio publikacijoje pastebima, kad Rusijos valstybinių televizijos kanalų žinių laidos buvo užpildytos paniekinančiais reportažais apie JAV puolamas statulas.
Juose apgailestauta, kad Kristupas Kolumbas, konfederatų generolai ir kiti istoriniai veikėjai atsidūrė to, kas vaizduojama kaip įniršio kupinas vandalizmas, taikinyje.
Tačiau Rusijos pasipiktinimas taip pat jaučiamas ir tarp liberaliai mąstančių intelektualų, kurie nežiūri valstybinės televizijos bei nesidalina piktdžiuga dėl problemų Vakaruose.
Jie išgyveno savo šalies pastangas atsikratyti praeities.
„Dėl bronzinių žmonių vykstantis karas nedaro gyvenimo moralesnio ar teisingo. Tai iš tiesų nieko nedaro“, – sakė Marija Lipman, dirbusi žurnaliste Maskvoje, kai žlugo komunizmas, ir besidžiaugusi F.Dzeržinskio statulos nuvertimu.
Dėl bronzinių žmonių vykstantis karas nedaro gyvenimo moralesnio ar teisingo. Tai iš tiesų nieko nedaro.
Teigiamai vertina Staliną
1953 metais mirusio sovietų diktatoriaus Josifo Stalino statulos greitai išnyko visoje imperijoje, kurią jis valdė.
„The New York Times“ primena, kad išimtis – jo gimtasis Goris Sakartvele.
Čia laukta iki 2010 metų tam, kad statula būtų pašalinta iš centrinės miesto aikštės.
Vis dėlto tironas, kurio palaikai 1961 metais buvo pašalinti iš mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje, Rusijoje niekada nebuvo populiaresnis kaip šiandien.
Praėjusiais metais vykusi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad rekordiškai daug – 70 proc. žmonių – mano, kad Stalinas suvaidino teigiamą vaidmenį Rusijos istorijoje.
„Ištrynimas neveikia“, – sakė Nina Chruščiova, Rusijos ekspertė viename Niujorko universitetų.
Jos senelis – buvęs SSRS lyderis Nikita Chruščiovas, kuris bandė įveikti stalinizmą, bet buvo nuverstas 1964 metais.
„Stalino pasmerkimas buvo vienas didžiausių N.Chruščiovo pasiekimų. Tačiau jo pašalinimas iš visų viešųjų erdvių, bandymas ištrinti tą istoriją buvo didelė klaida. Nugriovęs kažkieno didvyrį gali tik sukurstyti neapykantą“, – mano ji.
Prodemokratinis aktyvistas Michailas Šneideris sakė, kad F.Dzeržinskio statulos nuvertimas buvo didžiulis emocinis palengvėjimas, kuris leido patikėti, jog žmonės jau gyvena kitokioje šalyje.
Tačiau tai esą nieko nepakeitė, jį cituoja „The New York Times“.
Tam, kad įvyktų realus pokytis, kaip nurodė M.Šneideris, sovietų eros simbolių pašalinimą turėjo lydėti programa, atskleidžianti režimo įvykdytus nusikaltimus, numačiusi, jog už juos atsakingi asmenys būtų teisiami, taip pat garantavusi nusavinto turto grąžinimą.
Sovietų eros simbolių pašalinimą turėjo lydėti programa, atskleidžianti režimo įvykdytus nusikaltimus, numačiusi, jog už juos atsakingi asmenys būtų teisiami, taip pat garantavusi nusavinto turto grąžinimą.
„Dabar jau per vėlu“, – pridūrė jis.
Baltijos šalims pavyko
Kai kuriose iš Maskvos imperijos išsilaisvinusiose šalyse sovietinių statulų pašalinimas turėjo galingą poveikį.
Trys mažos Baltijos tautos greitai išvalė savo gatves ir parkus, kuriuose buvo pagerbti sovietų herojai.
Tačiau Rusijai, kurioje sovietų valdymas buvo vietoje atsiradęs fenomenas, sunkiai sekėsi akistata su era, kurią daug kas su pasididžiavimu prisimena kaip Rusijos didybės laikotarpį, konstatuojama „The New York Times“ interneto svetainėje skelbiamoje publikacijoje.
