Naujojo koronaviruso pandemijos metu daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, pastebimas savotiškas „susitelkimo aplink vėliavą“ efektas. Jis pasireiškia gana ženkliu valdančiųjų populiarumo padidėjimu.
Štai Vokietijoje vienos iš valdančiųjų partijų – Krikščionių demokratų sąjungos – reitingai nuomonių apklausose pasiekė net 40 proc. Už artimiausius persekiotojus – socialdemokratus ir žaliuosius – balsuotų tik po 15 proc. rinkėjų.
Nyderlanduose premjero Marko Rutte partija per kelias savaites populiarumą užaugino net visu tuzinu procentinių punktų. Kovo ir balandžio mėnesiais stogą mušė net politikos atskalūno, Italijos vyriausybės vadovo Giuseppe Conte reitingai.
Galiausiai ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio populiarumui smarkiai pakenkė inicijuotos svarbios reformos, galėjo pasidžiaugti trumpa teigiamų nuomonių banga.
Tokiame lyderių klube, tiesa, nėra V.Putino – jam ši krizė nėra gera politine prasme. Jo darbą teigiamai vertina tik 59 proc. rusų, praėjusią savaitę paskelbė nepriklausomas Jurijaus Levados sociologinių tyrimų centras.
Senieji receptai neveikia
Tokių žemų reitingų V.Putinas kaip prezidentas dar nematė. 2000 metų birželį ir 2013-ųjų lapkritį jo darbą teigiamai vertino 61 proc. rusų.
Be to, buvo dar ir valstybinis sociologinis VTsIOM tyrimas, parodęs, kad prezidentu pasitiki vos 28 proc. rusų – mažiausiai per 14 pastarųjų metų. Žinoma, demokratinėse šalyse toks rodiklis būtų net vadinamas solidžiu, bet Rusija nėra demokratija.
Riba tarp maištingų Maskvos liberalų ir konservatyvių rinkėjų mažesniuose miestuose bei kaime, kurie sudaro V.Putino šalininkų branduolį, nyksta.
Kaip pranešė J.Levados centras, V.Putinu labiau nei vidutiniškai pasitiki Rusijos moterys, vidurinį išsilavinimą turintys piliečiai ir senoliai.
Nieko nauja. Tačiau riba tarp maištingų Maskvos liberalų ir konservatyvių rinkėjų mažesniuose miestuose bei kaime, kurie sudaro V.Putino šalininkų branduolį, nyksta, pastebi A.Tothas-Czifra.
Tokius apklausų rezultatus išties būtų lengva paaiškinti tuo, kad prezidentas koronaviruso pandemijos metu tiesiog atsisėdo į galinę sėdynę.
V.Putinas neklydo taip, kaip britų premjeras Borisas Johnsonas. Jis neparodė nesuvokiantis, apie ką sukasi ši krizė, – kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Bet jis iš tikrųjų delegavo atsakomybę už krizės valdymą regionams, o finansinės pagalbos piliečiams žadėti neskuba.
„Bet tokio paaiškinimo neužtenka. Mat jei neskaičiuotume pirmųjų krizės savaičių, Putinas kaip tik labai matomas žiniasklaidoje, jis skelbia apie įvairius teigiamus sprendimus, retkarčiais pakeiksnoja pavaldinius“, – tvirtina A.Tothas-Czifra.
Šie V.Putino pasirodymai – tarsi kiek kitokios, nuogesnės „Tiesioginės linijos“, kruopščiai surežisuoto kasmetinio televizinio klausimų ir atsakymų maratono, versijos.
Toje laidoje prezidentas irgi vanoja valstybės tarnautojus ir akimirksniu išsprendžia visas problemas – nuo duobėtų gatvių užlopymo iki byrančių santuokų atgaivinimo. Bet, nors V.Putinas stengiasi būti aktyvus, senieji receptai jau neveikia.
Niekas nežino, ką daryti
Iš tiesų rusai jau kelerius metus vis nepalankiau vertina V.Putiną ir vis mažiau juo pasitiki. Tad šuo pakastas ne vien kovoje su koronaviruso pandemija.
Prieš trejus metus, 2017-ųjų kovą, likus metams iki V.Putino trečiosios kadencijos pabaigos ir pamažu baigiantis vadinamojo „Krymo konsensuso“ efektui, prezidento darbą teigiamai vertino net 82 proc. rusų.
Tų pačių metų lapkritį 59 proc. rusų teigė minėjo V.Putiną tarp 5-6 politikų, kuriais labiausiai pasitiki. Antroje vietoje tada atsidūręs gynybos ministras Sergejus Šoigu tokio įvertinimo sulaukė tik iš 23 proc. apklaustųjų.
Bet tokie rodikliai 2018 metais pradėjo smukti ir smunka iki šiol. Pernai kovą – pensijų reformą ištikus PR katastrofai ir po Rusiją praūžus protestams, prezidento reitingai jau siekė tik 64 proc., o pasitikėjimo rodiklis – vos 41 proc.
Vis dėlto tarp abiejų trajektorijų yra nemažas skirtumas. V.Putino populiarumas, regis, apsistojo tiek 60 proc. riba, tačiau visuomenės pasitikėjimas prezidentu per metus nusileido net 13 proc. punktų. O tai ir turėtų kelti didžiausią galvos skausmą Kremliuje.
„Dažnai kartojama mantra, kad Putinas yra labiau institucija, o ne politinis veikėjas.
Ką tai reiškia, paaiškinama retai, jei neskaičiuotume nacionalinio lyderio, kuris yra aukščiau sekinančio rūpinimosi valstybe, mito“, – teigia A.Tothas-Czifra.
Analitiko teigimu, V.Putiną kaip instituciją turbūt geriausia paaiškinti kalbant apie politinės atsakomybės krizę, kuri Rusiją apnikusi visą pastarąjį dešimtmetį.
Rusijos valdymo aparatas vis labiau centralizuojamas, o tai reiškia, kad daugeliui regionų vadovauja gubernatoriai, kurie nei yra populiarūs, nei turi kokių nors politinių ar fiskalinių galių.
Jau ilgą laiką galingiausia sprendimų priėmėja Rusijoje yra Prezidento administracija, tad vyriausybės įtaka nusilpusi – ministerijų ir svarbių institucijų atsakomybės buvo perleistos patikimiems technokratams ir saugumiečių elitui.
Eksperimentas nepavyko?
„Ir piliečiams, ir žemesnio rango pareigūnams vienintelė matoma ir apčiuopiama politinė jėga – Putinas.
Tai savo ruožtu reiškia, kad prezidento intervencijos vis dažniau siekiama sprendžiant vietinio lygio problemas – nuo rinkimų klastojimo Primorsko krašte iki cerkvės statybų Jekaterinburge sustabdymo“, – rašo A.Tothas-Czifra.
Tai nereiškia, kad V.Putinas visu tuo ir užsiima. Tai esą reiškia, kad rusų prašoma tikėti, jog prezidentas išspręs problemą, jei jos neįmanoma išspręsti vietiniu lygiu – kad prezidento nurodymai visada įgyvendinami.
„Bet keli pastarieji mėnesiai verčia abejoti tokia dogma. Koronaviruso pandemija – krizė, su kokia Putino Rusija dar nebuvo susidūrusi. Niekas nežino, ką daryti.
A.Tothas-Czifra: „Didysis eksperimentas, kurio tikslas buvo pakelti Putiną virš sistemos, nepavyko. O pasekmės pasirodys, kai tik baigsis krizė“.
Daug kas žiūri į Putiną, bet jis pats sprendimų nesiūlo ir konkrečių nurodymų neskelbia – jis kaip tik ragina žemesnio rango pareigūnus patiems rasti sprendimus. O kai vis dėlto ką nors įsako, jo nurodymų ne visada klausoma“, – teigia A.Tothas-Czifra.
Kaip pavyzdį jis pateikia Rusijos medikų internete paskelbtą peticiją, kurioje vyriausybė raginama išmokėti priedus, V.Putino pažadėtus dar prieš mėnesį.
Esą gydytojai abejoja ne prezidento sprendimais, o jo gebėjimu pasiekti, kad jie būtų įgyvendinti. Tai, pasak analitiko, ir yra skirtumas tarp pritarimo V.Putino darbui ir pasitikėjimo prezidentu.
Analitikas taip pat cituoja Maskvos aukštesniosios ekonomikos mokyklos politologę Svetlaną Šomovą, kuri gegužės pradžioje pastebėjo, kad V.Putinas net labai stengdamasis nesugeba atskirti savo reitingų ir įvaizdžio nuo realybės.
„Putinas greitai niekur nedings. Ta pati Levados centro apklausa rodo, kad niekuo kitu nepasitikima labiau nei prezidentu, be to, krizių metu apetitas dideliems politiniams pokyčiams kaip tik mažėja. Net konstitucinę reformą remia daugiau rusų nei prieš mėnesį.
Bet panašu, kad didysis eksperimentas, kurio tikslas buvo pakelti Putiną virš sistemos, nepavyko. O pasekmės pasirodys, kai tik baigsis krizė“, – konstatuoja A.Tothas-Czifra.
-
Rusija koronavirusui suvaldyti pasitelkia autoritarinius metodus – jie gali likti ir po epidemijos
-
Tatjana Stanovaja: koronaviruso krizės akivaizdoje Rusijos lyderiai izoliuojasi nuo visuomenės
-
J.Levados centras: V.Putino reitingai pasiekė istorines žemumas
-
Didelių planų turėjęs V.Putinas per pandemiją dingo, bet egzistencinės grėsmės nejaučia
