Vos prieš kelias savaites Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas buvo stumiamas į paraštes, nes šalyje jis nesiskaito su pagrindiniais demokratijos principais – pradedant žiniasklaidos laisve ir baigiant mažumų teisėmis.
-
Turkai svarsto, ar jų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas – viso proto
-
Staigus Turkijos persigalvojimas kovoje su „Islamo valstybe“ – pavojingas dvigubas žaidimas
-
18 Turkijos žurnalistų gresia kalėjimas dėl skandalingos nuotraukos publikavimo
-
Angelos Merkel pažadas Turkijai – spartesnės derybos dėl narystės ES
Netikėtas Ankaros sprendimas liepą nutraukti taikos procesą su kurdais suduodant smūgį sukilėlių pajėgoms sulaukė didelės kritikos iš Berlyno ir kitų Europos sostinių. Tačiau pasipiktinimas Turkijos politika tebuvo trumpalaikis.
Prieš pora savaičių aukščiausi ES pareigūnai, įskaitant Komisijos prezidentą Jeaną-Claude'ą Junckerį ir Tarybos pirmininką Donaldą Tuską, priėmė R.T.Erdoganą iškilmingų pietų Briuselyje. Jų tikslas buvo ne išbarti Turkijos vadovą, o prašyti jo pagalbos.
R.T.Erdogano transformacija iš atstumtojo į partnerį parodo Europos desperaciją ieškant greito sprendimo pabėgėlių krizei. ES tarpusavyje nesutaria, kaip turėtų būti paskirstyti pabėgėliai bloko viduje, tebevyksta ir kivirčai, ar išvis to reikia. Vokietijos, kuri priima didžiausią pabėgėlių dalį, infrastruktūra jau braška per siūles.
Turkija, per kurią į Europą patenka apie 80 proc. visų pabėgėlių iš Sirijos ir Irako, dabar matoma kaip krizės suvaldymo ramstis. „Derybos su Erdoganu – neišvengiamos“, – teigia Globalios viešosios politikos instituto Berlyne direktorius Thorstenas Benneris.
Klausimas kyla kitas – kokią kainą Europa pasirengusi mokėti, kad Ankara sutiktų jai padėti. Kaip ir dažniausiai pastaruoju metu, atsakymas priklauso daugiausia nuo Vokietijos. Sekmadienį į Turkiją nuvykusi Angela Merkel sutiko paspartinti Ankaros priėmimo į ES kalbas ir palengvinti reikalavimus vizoms mainais už pažadą sulėtinti pabėgėlių srautą į Europą.
Berlynas ilgai spyriojosi reikalavimų vizoms sušvelninimui baimindamasis, kad dėl to į Vokietiją atvyks gyventi dar daugiau turkų, kurie jau dabar sudaro nemažą gyventojų dalį. Tačiau A.Merkel nelabai galėjo rinktis. Namuose visuomenės nuomonė jos atžvilgiu griežtėja – gyventojai reikalauja greitų sprendimų, į šalį kasdien atvykstant apie 10 tūkst. naujų pabėgėlių.
Vokietijos pareigūnai privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad R.T.Erdoganui pavyko manipuliuoti situacija taip, kad išpeštų daugiausia naudos sau. Jie kaltina Turkijos lyderį kurstant krizę neuždarant Turkijos sienos ir leidžiant pabėgėlių gyvenimo sąlygoms taip blogėti, kad jie pasiryžta bėgti į Europą. Turkijoje yra apie 2,5 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Daugelis jų gyvena žemiau skurdo ribos.
Kol kas vienintelė kritika dėl politikos R.T.Erdogano atžvilgiu pasikeitimo yra iš Vokietijos opozicijos. Ji perspėja, kad A.Merkel vizito laikas – likus vos dviems savaitėms iki rinkimų Turkijoje – leis R.T.Erdoganui pasinaudoti Vokietijos kanclere savo kampanijai.
„Susitarimas su valdžia, kuri persekioja žurnalistus, kurdus ir sąjungas, yra humanitarinio bankroto paskelbimas“, – Bundestage pareiškė Kairiųjų partijos atstovė Sahra Wagenknecht.
Kritikai taip pat nerimauja, kokių žingsnių Turkija imsis uždarydama savo sieną – baiminamasi, kad taip bus atvertas kelias žmogaus teisių pažeidimams.
Nepaisant to, susitarimas su R.T.Erdoganu yra kaina, kurią Vokietijos ir visos Europos lyderiai sutinka mokėti, jeigu tai padės palengvinti pabėgėlių krizę. „Bet kuris Vokietijos politikos būtų dėkingas už bet kokias priemones, kurios pristabdytų pabėgėlių srautą“, – teigia Th.Benneris.
