Rusija – nuo Vilniaus iki Vladivostoko
Iš pradžių reikia iš atminties ištrinti Sovietų Sąjungos imperiją ir atsigręžti į maždaug 1900 m. Rusijos imperijos žemėlapį, nes jis geriau atspindi Vladimiro Putino siekius. Reikia įvertinti, kaip Rusijos imperializmas pasikeitė (ir kokiu požiūriu jis liko toks pat) – V.Putinas pripažįsta, kad okupacija gali būti ne tik brangi, bet ir neproduktyvi.
Reikia įvertinti, kaip Rusijos imperializmas pasikeitė (ir kokiu požiūriu jis liko toks pat) – V.Putinas pripažįsta, kad okupacija gali būti ne tik brangi, bet ir neproduktyvi.
Antra vertus, kaip teigia straipsnio autorius, V.Putinas, kaip „Didžiosios Rusijos“ nacionalistas, o ne komunistas internacionalistas, yra įsitikinęs, kad Rusija privalo vėl suvienyti slavų žemes, visų pirma – Centrinę ir Rytų Ukrainą, Baltarusiją ir tas Kazachstano dalis, kuriose gyvena daug rusų ir kurios yra istoriškai susijusios su Rusija. Nors vietos gyventojai nėra slavai, Baltijos šalys taip pat yra Rusijos interesų lauke. Jei po trisdešimties metų Rusijos Federacija tebeegzistuos ir jei bus įgyvendinti V.Putino tikslai, ji drieksis nuo Vilniaus iki Vladivostoko ir nuo Odesos iki Murmansko, mano R.Petersas.
Lenkija – V.Putino galvos skausmas
Europos rytiniai pakraščiai yra galvosūkis V.Putinui, atsižvelgiant į tai, kad tame regione sienos daug kartų keitėsi. V.Putino ir jo bendraminčių rusų nuomone, Ukraina baigiasi ties Lvovu, kurį rusai, prisidengę sovietų mantija, užėmė tik po Antrojo pasaulinio karo. Istoriškai lenkiškas ir ilgai priklausęs Austrijos ir Vengrijos imperijai, Lvovas buvo tas miestas, kuriame baigėsi Europa, o ne kur prasidėjo Ukraina. Nepaisant sovietmečio, Lvovas niekada nepriminė rusiško miesto.
Tad gali būti, kad V.Putinas Vakarų Ukrainą vertina kaip teritoriją, galinčią kelti per daug galvos skausmo. Todėl jis gali būti linkęs jai leisti savarankiškai egzistuoti kaip nevisavertei valstybei. O Moldovai, primenančiai apie Petro Didžiojo ir Jekaterinos II kampanijas, V.Putinas yra neabejingas. Be to, V.Putino požiūriu, visa Juodosios jūros pakrantė iki pat Rumunijos sienos priklauso Rusijos įtakos zonai.
Antra vertus, Rytų Lenkija priklausė Rusijai po aštuonioliktojo amžiaus Lenkijos padalijimų, tačiau ji visada buvo vertinama kaip okupuota ir nedėkinga teritorija, kurios neįmanoma integruoti ir kurios gyventojai buvo pasirengę kęsti priespaudą, o ne nuolankiai priimti slavišką brolybę.
Atsižvelgiant į tai, kad nuo Maskvos kunigaikštystės iškilimo laikų Lenkija yra istoriškai priešiška Rusijai, Rytų Lenkija yra ta buvusi caro valdyta teritorija, kurią V. Putinas vertina kaip sunkiai integruojamą. Lenkai sukeltų per daug problemų, todėl juos geriau apeiti, apriboti jų įtaką ir neutralizuoti.
Pirmasis strateginis lygmuo įgyvendinamas jau dabar
Už slavų gyvenamų teritorijų ribų V.Putinas yra numatęs du strateginius lygmenis, rašo R.Petersas. Pirmąjį sudaro satrapijos, kurioms jau dabar galima priskirti Centrinės Azijos šalis ir kuriomis turėtų tapti Pietų Kaukazo valstybės. Tai netiesioginės kontrolės sfera, kurioje būtų įkuriami strateginės paskirties kariniai objektai ir kuriai priklausančios šalys turėtų aiškių įsipareigojimų Rusijai. Antrasis lygmuo – tai įtakos sfera, neapsiribojanti senosiomis Rusijos imperinėmis sienomis.
V.Putinas norėtų susigrąžinti Pietų Kaukazą, tačiau kol kas jam pakanka to, kad neleidžia ten įsigalėti kitoms galybėms.
Pietų Kaukaze Armėnijai reikalinga Rusijos pagalba, Gruzija Rusijos baiminasi, o Azerbaidžanas elgiasi vis atsargiau, kad nepažeistų Rusijos interesų. Kol Maskva nesulauks geresnės progos susigrąžinti tų valstybių, ji toliau meistriškai manipuliuos Armėnija ir Azerbaidžanu panaudodama Kalnų Karabacho konfliktą ir kartas nuo karto taikysis užgrobti kokį gabalėlį Gruzijos. V.Putinas norėtų susigrąžinti Pietų Kaukazą, tačiau kol kas jam pakanka to, kad neleidžia ten įsigalėti kitoms galybėms.
Tikrasis Rusijos prioritetas yra buvusios caro valdytos teritorijos Europoje. Be to, bet kokia būsima Rusijos imperija greičiausiai pateiks ekstravagantiškų pretenzijų į Arktiką, prognozuoja R.Petersas.
Taikosi į neužšąlančius uostus
Antrasis lygmuo, kurį sudaro išorinė įtakos sfera, yra susijęs su Maskvos trokštamais neužšąlančiais uostais ir Rusijos vadovaujama slavų federacija.
Pasak karybos apžvalgininko, nagrinėjant seniau vykusius karus, galima suprasti naujuosius V.Putino kėslus. Jis norėtų, kad ateityje Rusija užsitikrintų išskirtinę įtaką tose teritorijose, kurias Rusija atkovojo arba padėjo atkovoti iš Osmanų imperijos, įskaitant Rumuniją, Bulgariją ir Serbiją.
Norint pamatyti, kaip atrodys pati Rusija, verta pažiūrėti į caro Nikolajaus I valdymo pabaigoje egzistavusios Rusijos žemėlapį. Norint suprasti, kurios valstybės turėtų būti Maskvos vasalėmis, reikia sekti devynioliktojo amžiaus Rusijos kariuomenių žygius į Kaukazą ir į Centrinės Azijos senuosius chanatus. O norint nustatyti Rusijos trokštamos išskirtinės arba didelės įtakos zonos išorines ribas, reikia nagrinėti aštuonioliktojo amžiaus pabaigos ir devynioliktojo amžiaus carinės kariuomenės kampanijų trajektorijas tose Rytų Europos dalyse, kurias buvo nukariavusi Osmanų imperija, įskaitant Rumuniją, Bulgariją ir dalį Balkanų. Dar reikia pridurti V.Putino naujovę – išskirtinės Rusijos įtakos zoną Artimuosiuose Rytuose.
Kaip Rusija atrodys po trisdešimties metų? Panašiai kaip Rusija devynioliktajame amžiuje – išsiplėtusi ir labai padidinusi savo įtaka. Tačiau tik tuo atveju, jei bus taip, kaip nori V.Putinas. O taip nebus. Tačiau tai jau kita istorija, straipsnio pabaigoje nuramina jo autorius.
