Praėjusią žiemą, kai Kinijos komunistų partija pranešė naikinanti prezidento kadencijų skaičiaus apribojimą, Pekinas priėmė laikiną sprendimą cenzūruoti nuorodas į George’o Orwello distopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“.
Ji sunerimo, ar aktyvistai nepradės šiais pavadinimais žongliruoti mėgindami ne pačiu subtiliausiu būdu užsiminti, kad Kinijos kryptis – tiesus kelias į autoritarizmą. Vis dėlto cenzoriai nepuolė drausti prekiauti šiomis knygomis nei knygynuose, nei internete. Nusipirkti romanus „1984-ieji“ arba „Gyvulių ūkis“ Šendžene ar Šanchajuje buvo – ir tebėra – taip pat paprasta kaip Londone ar Los Andžele, teigia „The Atlantic“ publikacijos autoriai.
Tai, kad valdžios požiūris į romanų tekstus ir pavadinimus skiriasi, padeda geriau suprasti sudėtingą Kinijos cenzūros realybę. Ji ne tokia tiesmuka ir visa apimanti, kaip įsivaizduoja daugelis vakariečių arba, kaip būtų išsireiškęs pats G.Orwellas, – ne tokia akivaizdi kaip batas, mindantis žmogaus veidą.
Cenzūruoja ne intelektualus
Kinijoje knygos gali būti uždraustos tik todėl, kad jose Dalai Lama piešiamas teigiamomis ar neutraliomis spalvomis. Taip pat valdžia neleidžia viešai skelbti jokių Liu Xiaobo, prisiekusio Komunistų partijos kritiko, darbų. 2017-aisiais šis autorius tapo pirmuoju Nobelio premijos laureatu nuo nacių Vokietijos laikų, savo dienas užbaigusiu kalėjime.
Grįžtant prie G.Orwello – praėjusiais metais Kinijos gyventojai kurį laiką negalėjo iš eilės rašyti žodžių „tūkstantis“, „devyni“, „šimtai“, „aštuoniasdešimt“ ir „ketvirtieji“. Bet jie galėjo ir tebegali nusipirkti vieną žymiausių distopijų autoritarzmo tema – romaną „1984-ieji“, teigia A.Hawkins ir J.Wasserstromas.
O kaip dėl Aldouso Huxley romano „Puikus naujas pasaulis“? Jį įsigyti galima taip pat lengvai, nepaisant, kad kūrinys praėjusią žiemą irgi įtrauktas į draudžiamų minėti pavadinimų sąrašą.
Iš tiesų, tvarkos sergėtojai Kinijoje labiau rūpinasi kūriniais, kuriuos vartoja vidutinis vartotojas, o ne kultūros produktais, skirtais išsilavinusiems žmonėms, kitaip tariant – intelektualams. Todėl kinų rašytojai yra stebimi įdėmiau negu užsienio.
Dar viena praktinė taisyklė – atlaidžiau žiūrima į tekstus autoritarizmo tematika apskritai, negu į tekstus, kuriuose kalbama apie konkrečias autoritarizmo apraiškas praėjusio amžiaus antros pusės Kinijoje, teigiama „The Atlantic“ publikacijoje.
Jei kūrinys peržengia kai kurias ribas, cenzoriai imasi redakcinio darbo. Geras to pavyzdys – kita A.Huxley knyga – „Brave New World Revisited“ (vert. „Puikus naujas pasaulis: patikslinta“).
Tai yra negrožinės literatūros darbas, kuriame autorius tvirtina, kad Sovietų Sąjungos ir Kinijos vadovai derino principą „duok malonumų ir valdyk“, apie kurį kalbama „Puikiame naujame pasaulyje“, ir principą „kelk baimę ir valdyk“, gvildenamą G.Orwello romane „1984-ieji“.
Žemyninės Kinijos skaitytojai šią knygą taip pat gali įsigyti pakankamai laisvai. Bet joje nėra nė vienos tiesioginės nuorodos į maoistinę Kiniją, nes prie leidinio dirbo cenzoriai.
Skaitantys nėra grėsmė
Stebint tokią praktiką gali susidaryti vaizdas, kad savo auditorijos gebėjimus kinų cenzoriai suvokia gana miglotai. Esą Kinijos piliečiai nepajėgs įžvelgti ryšio tarp politinės situacijos, apie kurią kalbėjo G Orwellas, ir jų valdžios prigimties.
Tačiau, anot A.Hawkins ir J.Wasserstromo, labiau tikėtina, kad cenzorius motyvuoja elitizmas arba klasizmas. Kinijos valdžia negalvoja, kad piliečiai nepajėgia suprasti pagrindinės romano „1984-ieji“ minties. Priešingai, ji mano, kad tie keli, kurie atsivers knygą ir perskaitys ją iki galo, netaps grėsme šaliai.
Elitinės kultūros lygmenyje Kinijos cenzūros taisyklės visada buvo ne itin griežtos. 1979 m. pasirodė pirmas romano „1984-ieji“ vertimas į kinų kalbą. Leidinys buvo laikomas atskirame bibliotekų ir knygynų skyriuje, į kurį patekti galėjo ne visi.
Paprastiems žmonėms susipažinti su šia knyga pavyko tik 1985-aisiais. Apie prieštaringus Kinijos istorijos tarpsnius universitetų absolventai šiandien gali diskutuoti kur kas laisviau ir atviriau negu koledžų studentai.
Šiuos klasių skirtumus lemia kelios priežastys. Elitas ir komunistų partija yra tampriai susiję ir priklausomi nuo vienas kito. Valdžia taip pat supranta, kad jai nepavyks užkirsti kelio tvirtus ryšius užmezgusiems ir gerą išsilavinimą įgijusiems žmonėms gauti tokią informaciją, kokios jie nori, – iš dalies dėl to, kad šie žmonės gali keliauti po užsienio šalis ir rasti ten gausybę medžiagos.
Trečia, Kinijos valdžia gerai žino, kad norint žmogų sėkmingai kontroliuoti verčiau jam duoti kruopelytę laisvės, o ne jį sumindyti.
Draudimai siauri
Komentatoriai vakaruose dažnai mano, jog Kinijos cenzūra yra kone visa apimanti. Pasak, „The Atlantic“ publikacijos autorių, taip nėra. Šį įvaizdį kuria paranojiškas Kinijos vyriausybės elgesys trijų „T“ – Taivano, Tibeto ir Tiananmeno – atžvilgiu.
Kai kurie stebėtojai skelbia, jog vos paminėjus Kinijos internete draudžiamą žodį „Tianmenas“, bet kuri knyga, straipsnis, ar įrašas soc. tinkle gali išnykti. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Iš tikro, nuorodų į Tiananmeną, kaip objektą, lankytiną vietą ir pan., Kinijos internete apstu. Uždrausta tik teikti nuorodas į ten vykdytas žudynes ir į žudynių datą – 1989 m. liepos 4-ąją.
Be to, nors žemyninėje Kinijoje, tikriausiai, nėra nė vieno knygyno, kuris drįstų prekiauti kinų autorių knygomis su užuominomis į žudynes, tačiau JAV profesoriaus Ezros Vogelio parengtoje Kinijos valstybės veikėjo Deng Xiaopingo biografijoje kinų kalba šiokių tokių svarstymų šia tema yra.
Įsigyti įmanoma
Vienas žinomiausių šiandienos Kinijos rašytojų yra Yan Lianke. Jis gyvena Pekine, dėstytojauja prestižiniame Ženmino universitete ir yra didžiai gerbiamas savo gimtajame kaimelyje, kuris įsikūręs skurdžioje šiaurinėje Henano provincijoje.
Savo populiarioje satyroje „Tarnauti liaudžiai!“ (angl. „Serve The People!“) autorius kalba apie kultūrinę revoliuciją, o tekste gausu erotinių scenų. Kitame kūrinyje Yan Lianke kalba apie AIDS krizę, kuri dešimtame dešimtmetyje smogė Henanui.
Žemyninėje Kinijos dalyje abu kūriniai uždrausti. Tačiau draudimas yra labiau de factonegu oficialus, todėl šio rašytojo knygų su mažiau provokuojančiais pavadinimais vis dėlto galima įsigyti.
Anot A.Hawkins ir J.Wasserstromo, valdžia retai ryžtasi uždrausti visą kurio nors autoriaus kūrybą. Nuspręsti leisti kūrinį ar ne kiekvienu atveju leidyklos gali pačios.
Tad leidėjo, įsikūrusio Šanchajuje, galutinis sprendimas gali būti kitoks negu leidėjo, įsikūrusio Sičuane. Tokie skirtumai atsiranda dėl to, kad kiekvienu atveju situacija yra vertinama subjektyviai. Didelę įtaką daro ir leidyklos santykiai su vietos cenzoriais.
Kai 1989 metais griuvo Berlyno siena, dalis Rytų Berlyno gyventojų visų pirma suskubo šturmuoti legendines Vakarų Berlyno universalines parduotuves.
Kinijos komunistų partija pergyveno žlugimo prognozes, nes šios šalies lyderiai jau nuo dešimto dešimtmečio pradžios užsimojo suteikti šalies gyventojams šiokią tokią prieigą prie plataus vartojimo prekių ir kultūros produktų. Valdantieji suvokia, kad jei dangtį užspaus pernelyg sandariai, kils pavydas. O pavydas gali tapti rimta politine problema.
