Gudrumo simbolis
Atsakyti, iš kur atsirado ši tradicija, nėra paprasta, rašoma Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC interneto svetainėje.
Su pasauline mitologija ir religija susijusios trys temos: kiškių šventumo suvokimas, jų mistinis ryšys su mėnuliu ir su vaisingumu. Kiškiai ir triušiai, priklausantys tam pačiam Lagomorpha būriui ir Leporidae šeimai, įvairiuose tikėjimuose, pasakose ir vizualiojoje kultūroje dažnai traktuojami vienodai.
Kiškiai buvo garbinami keltų mitologijoje, o Amerikos indėnų genčių, pavyzdžiui, michabo ir manabu, mituose vaizduojami kaip gudruoliai. Panašių motyvų galima rasti Centrinės Afrikos pasakose ir su jomis susijusioje Br'er Triušio, didžiausio gudrumo herojaus, figūroje.
Neįmanoma nepastebėti, kad animacinių filmukų triušiai, įskaitant Bugs Bunny (Triušį Bagsą) seka šia sena gyvūno sumanumo tradicija.
Jungtinės Karalystės folklore raganos gali virsti triušiais ir kiškiais, o daugelyje kultūrų jie laikomi ir geros, ir blogos sėkmės pranašais.
Kiškiai yra greiti ir vikrūs bėgikai, todėl gali būti laikomi arba gudriais, arba paslaptingais ir neperprantamais. Šį požiūrį pagrindžia „trijų kiškių“ simbolio, kuriame vaizduojami trys kiškiai, bėgantys nesibaigiančiu ratu, o jų ausys liečiasi ir sudaro trikampį, fenomenas. Jį galima rasti daugelyje viduramžių bažnyčių Jungtinėje Karalystėje.
Sieja net su Buda
Ilgą laiką britų mokslininkų laikytas vietiniu, vėliau šis ženklas buvo aptiktas ir kitur Europoje: Vokietijos katedrose ir sinagogose, Prancūzijos bažnyčiose, taip pat ant Sirijoje, Egipte ir Svato slėnyje Pakistane sukurtų dirbinių, datuojamų IX a.
Ankstyviausią šios ikonos pavyzdį galima rasti Dunhuango urvuose Kinijoje, VI a. sukurtoje budistams šventoje vietoje. Simbolis „trys kiškiai“ iš dalies patrauklus dėl optinės iliuzijos – kiekvienas kiškis turi po dvi ausis, tačiau kartu atrodo, kad jų yra tik trys.
Ženklas plačiai paplito tikriausiai dėl tarptautinės prekybos pirmajame tūkstantmetyje. Kartu su daugeliu kitų plačiai paplitusių meninių simbolių jis greičiausiai buvo vaizduojamas ant daiktų, kurie buvo perkami, parduodami ir eksportuojami Šilko keliais, jungiančiais Europą su Azija.
Manoma, kad dėl cikliškos kompozicijos ir persidengiančių formų šis simbolis reiškia klestėjimą bei atsinaujinimą. Atsinaujinimo ir atgimimo temos susijusios su Velykų žinia. Ar Velykų zuikis galėjo kilti iš šio senovinio budistų simbolio?
„Trys kiškiai“ galėjo atsirasti iš Džatakų (pasakojimų apie Budos gyvenimą) istorijos apie „nesavanaudiškumo kiškį“. Šioje istorijoje kiškis yra ankstesnis istorinio Budos – asketu ir religijos mokytoju tapusio princo Siddharthos Gautamos įsikūnijimas.
Jis toks dosnus ir pamaldus, jog, sutikęs badaujantį kunigą, pasiaukojamai įžengė į ugnį, kad parūpintų jam valgio. Kaip atlygis už dorybę kiškio atvaizdas buvęs išmestas ant Mėnulio.
Ši istorija ir apskritai kiškių asociacijos su Mėnuliu tikriausiai kilo iš daug senesnių Indijos religijų. Mėnulio paviršiuje iš tiesų matyti ženklas, kuris, pasitelkus vaizduotę ir prisimerkus, primena kiškį.
Mėnulyje esą gyvenančių ir į jį žiūrinčių kiškių gausu Kinijos, Japonijos bei Korėjos vizualiosiose kultūrose. Kinijos daoizmo tradicijose pasakojama istorija apie mėnulyje gyvenantį kiškį, kuris sudeda gyvybės eliksyro ingredientus.
Šiaurės ir Centrinės Amerikos čiabuvių kultūroje esama panašių mitų, kuriuose kiškiai ir triušiai siejami su Mėnuliu, tikriausiai todėl, kad jie ant Žemės palydovo paviršiaus taip pat aptiko panašių ženklų. Atrodo, kad kiškis yra garbingas padaras, dangaus galių ir atjaunėjimo sinonimas ne tik krikščionims per Velykas, bet ir visame pasaulyje.
Ir tyrumas, ir seksualumas
Velykų zuikio ištakos gali būti arčiau Europos. Dauguma krikščioniškų simbolių kilo iš Biblijos, nors kai kurie jų išliko iš senovės Graikijos ir Romos kultūrų.
Biblijoje požiūris į kiškius nevienareikšmis. Pakartoto Įstatymo ir Kunigų knygose jie laikomi nešvariais gyvūnais. Psalmėse ir Patarlių knygose apibūdinami kaip turintys tam tikro sumanumo, nors galiausiai pasmerkiami kaip silpni.
Senovės graikus ir romėnus labiausiai žavėjo šių gyvūnų vaisingumas. Ar Velykų zuikis gali būti susijęs su šia klasikine vaisingumo idėja, naudota pavasario atsinaujinimui ir derlingumui perteikti?
Tokie stulbinantys biologinio dauginimosi gebėjimai neabejotinai turėjo įtakos simbolizmui Europoje. Viduramžių ir Renesanso mene triušiai dažnai vaizduojami kartu su Venera, senovės romėnų meilės ir seksualumo deive.
Aistra yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Kai menininkai ją vaizduodavo alegorine forma, kartais pasitelkdavo moters su triušiu atvaizdą.
Antikoje kai kurie manė, kad kiškiai ir triušiai gali susilaukti jauniklių be sueities. Tad Viduramžių ir Renesanso laikotarpiu jie, priklausomai nuo konteksto, galėjo būti arba nekaltybės, arba beribio seksualumo simboliai.
Tarpusavyje visai nesusijusiose kultūrose, taip pat ir Europoje, triušiai buvo susieti ir su vaisingumu. Anglų vienuolis Garbingasis Bede (673-735 m.) rašė, kad pagonišką anglosaksų dievybę Ēostre lydėdavo triušis, nes ji simbolizavo pavasario atsinaujinimą, derlingumą ir vaisingumą. Jos garbinimo šventės vykdavo balandį, todėl manoma, kad iš Ēostre vardo kilo Easter – angliškas Velykų pavadinimas, o iš jos garbinimo tradicijų – Velykų simbolis triušis.
Jei tai tiesa, reiškia, jau seniai krikščioniškoji ikonografija perėmė pagoniškų tikėjimų simbolius, sujungdama juos su savaisiais.
Tačiau taip vienareišmiškai nubrėžti Velykų simbolikos kilmės linijos negalima, mat aiškaus ryšio tarp atskirų simbolių, tradicijų ir tikėjimų vis tik nėra.
