Pastaruosius kelis dešimtmečius O. Kryštanovskaja tiria Rusijos politinį elitą, o kurį laiką net prie jo priklausė. Iš pradžių kritikavusi V.Putino režimą, vėliau ji pati įsitraukė į valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ veiklą. Dabar mokslininkė grįžo į akademinę aplinką ir vadovauja Valstybinio vadybos universiteto Elito studijų centrui, mėgindama politikoje įgytą patirtį suderinti su objektyvia analize.
O.Kryštanovskaja nesitiki, kad prezidentas artimiausiu metu atsisakys valdžios. Visgi, anot jos, jei tam tikros elitinės grupuotės nusigręžtų nuo V.Putino, neatmestina, kad kiltų naujas neramumų laikotarpis. Bet kuriuo atveju, mokslininkė įsitikinusi, jog rinkimai beveik nieko nelems.
Rusiją valdo klanai, klanus valdo V.Putinas?
Pasak O.Kryštanovskajos, visuotinai žinoma, kad Rusiją valdo klanai. Nėra jokios juos vienijančios institucijos, kuri susirinktų ir balsuotų, bet vienaip ar kitaip jie bendrauja. V.Putinas priima galutinius sprendimus, atsižvelgdamas į tų klanų interesus.
Jos nuomone, panašiai vyks ir kandidato į kitus prezidento rinkimus paieškos. Kiekvienas klanas pasiūlys savo kandidatus į V.Putino įpėdinius ir V.Putinas priims galutinį sprendimą. Bet tuo viskas nesibaigs. Įpėdinis taps sistemos dalimi, kuri svarbesnė nei žmogus. Todėl, O.Kryštanovskajos nuomone, permainų bus ir pačioje sistemoje, tikėtina, keisis konstitucija.
V.Putinas be valdžios neliks
„Dabar V.Putinas yra valdžios struktūros viršūnėje. Jis negali dalyvauti kituose rinkimuose. Kur jam dėtis? Jam reikia posto“, – svarsto O.Kryštanovskaja. Todėl, anot jos, pakeitus konstituciją, arba bus sukurtas naujas svarbus postas, arba bus išplėstos kažkurios iš esamų valdžios pozicijų įgaliojimai. Tai leistų V.Putinui užleisti vietą naujam prezidentui, bet ir pačiam neprarasti valdžios ir įtakos.
Viena iš tokių pozicijų galėtų būti vadovauti Valstybės tarybai. Tai patariamoji taryba, kurią V.Putinas įsteigė 2000 m. remdamasis panašių institutų, veikusių sovietiniais ir ikirevoliuciniais laikais, pavyzdžiu. Viena iš Valstybės tarybos funkcijų yra arbitražas tarp kitų valdžios institucijų. V.Putinas ir būtų tas arbitras. Jis stebėtų naująjį prezidentą, darytų jam įtaką ir net jį kontroliuotų.
Galimų tokio scenarijaus plėtros požymių O.Kryštanovskaja mato jau dabar: prezidento administracija įsteigė naują Valstybės tarybos departamentą. Anot sociologės, tai neįprasta praktika – kitiems valdžios organams, kaip antai Valstybės dūmai, jokių atskirų departamentų nėra. O tarybai atsirado.
Elitas turės atsinaujinti
O.Kryštanovskajos nuomone, 2024 m. V.Putinui rengiantis perduoti valdžią, atsinaujinti teks ir jo artimiausiai aplinkai. Pasak jos, V.Putinas jau seniai suprato: kad sistema išliktų, žmonės turi keistis. Todėl jam reikia žmogaus, kuris įlietų naujos energijos, o senoji gvardija turės pamažu pasitraukti.
Dabar jie užima visus valdžios postus ir, jei išeitų visi iš karto, įvyktų katastrofa. Todėl po truputį V.Putino aplinkos žmonės traukiasi iš reikšmingiausių pozicijų, o valdžios postuose pasirodo naujokai – gubernatoriai, ministrai ir kiti.
Naujokus, žinoma, kontroliuoja senesni klano patriarchai, bet O.Kryštanovskaja prognozuoja, kad pamažu jie taps savarankiški. „Juk jie ne amebos, o politikai“, – sako ji. Kol kas jiems tenka būti „technokratais“, bet jei pavyks ko nors pasiekti savo regionuose ar ministerijose, gali patekti į kandidatų sąrašą.
Jei naujieji valdžios atstovai remontuos kelius, statys namus ir labai neišsišoks, jei elgsis deramai, pasak O.Kryštanovskajos, jų ateities perspektyvos gali būti visai neblogos.
Skaldyk ir valdyk
O.Kryštanovskajos nuomone, artėjant 2024-iesiems, dėl interesų skirtumų valdančiojo elito klanai greičiausiai ims konfliktuoti. V.Putinui leidus suprasti, kurios grupuotės kandidatą vertina palankiausiai, kitoms grupuotėms optimaliausia strategija būtų bandyti tą kandidatą susilpninti, nes jam laimėjus, jie gali viską prarasti.
Jei tai sutaptų su gyventojų nepasitenkinimu (tarkim, liaudžiai nepatiks pensijų reforma ar prastėjanti ekonominė padėtis), žmonėms gali kilti minčių išeiti į gatves. Tačiau O.Kryštanovskaja įsitikinusi, kad V.Putinas imsis prevencinių priemonių. Jis puikiai išmano valstybės saugumo tarnybų veiklą, kurioje numatyti labai konkretūs susidorojimo su opozicija metodai.
KGB mokyklos metodai
O.Kryštanovskaja paaiškina: egzistuoja vadinamoji protestuotojų piramidė. Apačioje, pavyzdžiui, yra milijonai pensininkų ir t.t., o viršuje – lyderiai, tokie kaip Aleksejus Navalnas. Žemiau lyderių yra opoziciją organizuojantys ir finansuojantys asmenys bei nedidelis skaičius kovotojų, pasiryžusių susiremti su policija. Tarp jų ir pensininkų žioji praraja, kurią užpildžius piramidė taptų labai pavojinga.
Su šia sistema susidorojama keliais lygmenimis. Visų pirma skaldoma vadovybė: lyderiai apkaltinami korupcija ir diskredituojami, sunaikinami po vieną. Paskui apribojamas intelektinis ir finansinis centras, pavyzdžiui, atkertant nevyriausybines organizacijas nuo užsieninių finansavimo šaltinių. Jei lėšas tiekia kuris nors rusų oligarchas, jam pateikiami su verslu susiję kriminaliniai kaltinimai. Kovotojai taip pat įbauginami arba neutralizuojami kriminalinėmis bylomis.
Pasak O.Kryštanovskajos, tai seni geri KGB metodai – KGB nedaro tik viena: nesprendžia nepasitenkinimo priežasčių. Jiems nerūpi, kodėl žmonės protestuoja. Jie dirba ne su priežastimis, o su konkrečiais individais.
„Tai labai veiksminga: 2011 m. protesto judėjimas atrodė neįveikiamas, o 2012-ųjų pabaigoje jau buvo pasimetęs ir silpnas. 2014 m. prasidėjo patriotinė kontrrevoliucija su Krymo aneksija ir kitais įvykiais“, – sako ji.
Įpėdinis galės turėti postą, bet ne laisvę
O.Kryštanovskajos nuomone, tarp V.Putino ir jo įpėdinio bus nerašytas susitarimas, patvirtintas tikrai ne garbės žodžiu. Anot jos, naivu manyti, kad 2008 m. Dmitrijui Medvedevui tapus prezidentu V.Putinas paprasčiausiai pasitikėjo, kad per kitą kadenciją valdžia bus sugrąžinta jam. D.Medvedevas neturėjo jokių galimybių sulaužyti susitarimo. Tuo atveju būtų nukentėjęs ir jis pats, ir jo artimieji.
Todėl O.Kryštanovskaja įsitikinusi, kad V.Putinas ir vėl sukurs sąlygas, kuriomis išdavystė būtų neįmanoma. Pavyzdžiui, būtų galima konstitucine reforma perleisti kariuomenės kontrolę Valstybės tarybai, t.y. V.Putinui. Taip ir vėl naujasis prezidentas būtų silpnas, o V.Putinas – stiprus.
Tikėtina, kad senasis elitas palaikytų tokį V.Putino sumanymą, nes jiems aktualu išsaugoti esamą padėtį kuo mažiau pakitusią. Tad kurį laiką galėtų egzistuoti du valdžios centrai. Ir tik vėliau V.Putinas pasitrauktų duodamas pradžią naujai erai.
