„Real Time“ korespondentas Andrejus Kuzakovas pamatė, kaip „Baltieji angelai“ dirba Bachmute ir kaip juos pasitinka žmonės, kuriems jie atnešė Kalėdų stebuklą.
Bachmutas jau kelias savaites išlieka viena pavojingiausių Donbaso fronto dalių. Dėl kasdienio apšaudymo po teritoriją galima judėti tik šarvuotu automobiliu. Mieste daug daugiaaukščių pastatų jau apgriauti, o gatvėse beveik kiekvieną minutę girdisi minų ir sviedinių sprogimų garsai.
„Į mus kreipėsi žmonės, prašydami padėti jiems išvykti, evakuotis, po to planuojame užsukti pas mergaitę, kuri su šeima gyvena Bachmuto rūsyje“, – dienos planą aiškina policijos pareigūnas, vardu Pavlo. Jis sako, kad mergaitės Anios šeima jau kelias savaites slepiasi rūsyje.
„Anečka, kokia šiandien šventė?“ – paklausė „angelai“ vaiko, kuris nė kiek nenustebo dėl jų atvykimo.
„Šventojo Mikalojaus diena“, atsako Ania (stačiatikiai šią dieną šiemet švenčia gruodžio 19 d., katalikai – dviem savaitėmis anksčiau, daugelyje tradicijų būtent šventasis Mikalojus atneša dovanas vaikams, – red.).
„Matai, pakeliui sutikome šventąjį Mikalojų. Jis paprašė mūsų perduoti tau šias dovanas, – mergaitei sako pareigūnas. – Sėsk, pažiūrėkime! Štai keletas naujų pieštukų. O kuri mergaitė neturėtų lėlės? Žiūrėk, kokia princesė!“
Ania gavo daug dovanų: rašiklių, pieštukų, rankinę. Vaikas, kuris jau daug dienų neišeina iš rūsio, yra laimingas. Ir matyti, kad Aniai labai trūksta bendravimo su bendraamžiais ir ryškių emocijų.
Kol Ania apžiūrinėja dovanas, pareigūnai dar kartą ragina tėvus kuo greičiau išvykti iš miesto.
„Mes neturime kur eiti ir už ką išvykti, – atsako jie. – O kaip dėl darbo? Iš ko gyvensime? Jie apgyvendins mus kokiame nors kaime ir duos mums du tūkstančius persikėlimui“.
Policininkai vis įtikinėja:
„Galbūt jie net duos jums namą. Žinoma, ne itin idealiomis sąlygomis, – kalba Pavlo. – Iš karto pasakysiu savo asmeninį pavyzdį. Turiu mamą, ji yra persikėlėlė, dirba. Kas nori, visada gali rasti darbo“.
Tačiau net ir šį kartą šeimos nepavyko įtikinti evakuotis. Tėvai nenori išvykti, bet policininkai paprašo jų dar kartą pagalvoti ir pažada vėl atvykti. Mergaitė Ania apkabina ir pabučiuoja „angelus“ atsisveikindama. Iš rūsio išėjęs Pavlo liūdnai papurto galvą.
„Kaip galima į tai žiūrėti, kai vaikai yra rūsyje, nemato jokios šviesos ir jokio pozityvumo, suprantate? – sako jis. – Bachmuto rūsiuose gyvena ne viena tokia mergaitė! Yra daug daugiau vaikų!“
„Baltieji angelai“ keliauja į Bachmuto apylinkes pristatyti vaistų pagyvenusiam vyrui. Į gatvę, į kurią jie keliauja, kaip teigiama Rusijos propagandinės televizijos filmuotoje medžiagoje, jau įžengė rusų daliniai.
„Ar galima keiktis? – klausia policininkas Ruslanas ir juokiasi. – Šie propagandistai sako, kad jie jau yra Bachmute. Štai jis, Bachmuto pakraštys, kur stovime. O tai, ką jie sako, yra melas ir provokacijos! Norėčiau pasakyti kitaip, bet to nedarysiu“.
Šioje gatvėje iš tiesų nėra rusų karių, tačiau šis kvartalas yra vienas pavojingiausių mieste. Ilgai ten užsibūti neleidžiama, todėl „baltieji angelai“ greitai atiduoda vaistus ir, vėl aidint sprogimams, išvyksta į kitą vietą. Pakeliui jie paaiškina, kad jų komanda ne kartą buvo apšaudoma.
„Nuvažiavome į gaisrinės teritoriją, ten sprogo minosvaidžio mina ir du ratai buvo pradurti, – pasakoja policininkas Vitalijus. – Vos spėjome pabėgti. Bet gerai, visi gyvi ir sveiki.“
Kita jų užduotis – paimti pagyvenusius žmones, kurie sutiko evakuotis, ir nugabenti juos į saugesnę miesto vietą. Iš ten juos paims savanoriai ir nuveš į Dniprą, kur juos pasitiks anūkas.
Nepaisant to, kad kovos jau vyksta Bachmuto pakraščiuose ir tvyro baimė, šimtai žmonių vis dar atsisako išvykti. Kiekviena diena jiems yra sunkus išbandymas.
„Žmonės alkani, išsigandę, daug sužeistų. Mes neturime medikų, bet darome perrišimus. Tai labai baisu“, – sako savanorė Anna Golubcova, kuri padeda vietiniams gyventojams teikti humanitarinę pagalbą.
Tuo tarpu „Baltųjų angelų“ policininkai ruošiasi naujam maršrutui. Rytoj jie vėl gelbės žmones.