Buvusi rytų Prūsija ir Kionigsbergas buvo nušluoti nuo pasaulio žemėlapio baigiantis Antrajam pasauliniui karui prieš 70 metų. Šis miestas garsėjo Prūsijos valdovų karūnavimo vieta ir universitetu, kuriame dėstė filosofas Immanuelis Kantas. Kionigsbergas su savo gotikine katedra laikytas vienu gražiausių Vokietijos miestų.
Per paskutines 1944 m. rugpjūčio dienas 360 Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų lėktuvų virš Kionigsbergo numetė šimtus tonų padegamųjų bombų, nuo kurių miestas degė keletą dienų. Iš Kionigsbergo rajonų, kuriose buvo miesto katedra, pilis ir universitetas, liko tik griuvėsiai.
Per paskutines 1944 m. rugpjūčio dienas 360 Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų lėktuvų virš Kionigsbergo numetė šimtus tonų padegamųjų bombų, nuo kurių miestas degė keletą dienų.
Praėjus pusei metų nuo bombardavimo į miestą įžengė Sovietų Sąjungos Raudonoji armija ir pervadino miestą Kaliningradu, partinio veikėjo Michailo Kalinino garbei.
Šiandien mieste gyvena apie 430 tūkstančių žmonių, iš kurių dauguma rusai. Šis Rusijos eksklavas nuo Maskvos nutolęs 1200 km., o nuo Berlyno 700 km.
Kaliningrado miesto planavimo biuro vadovas Aleksandras Popadinas, ankščiau buvęs architektūros kritiku, šiandien nori, kad būtų atstatyti istoriniai miesto rajonai – Altstadtas, Lobenichtas ir Kneiphofas. Istorinio centro atkūrimo projektas pavadintas „Miesto širdimi“.
A.Popadinas kartu su pagrindiniu miesto architektu Viačeslavu Genu jau pateikė oficialų pasiūlymą dėl istorinio centro atkūrimo statybos bendrovėms. Architektai diskutuoja apie senamiesčio atkūrimo viziją.
Pastaruosius 70 m. Kaliningrado miesto centras yra beveik visiškai tuščias. Kionigsbergo laikais buvusios didžiulės centrinės aikštės, kurioje stovėjo pilis, vietoje šiuo metu dykynė. Joje yra automobilių stovėjimo aikštelė, pieva ir pastatas, kurį vietiniai praminę „monstru“. „Monstras“ – vadinamieji Sovietų rūmai, kurie buvo statyti komunistų partijos funkcionieriams, bet taip niekada ir neįrengti.
Rusijos vakarinio eksklavo gyventojai turi visiškai kitokį santykį su Vakarais negu kitų šalies regionų gyventojai. Prekyba su Vakarų šalimis yra svarbus kasdienio Kalingrado gyvenimo pajamų šaltinis. Dėl šios priežasties Maskvos santykių blogėjimas su Vakarais eksklavo gyventojams gresia didžiuliais nuostoliais. Kaliningrdo gyventojai labiausiai pajaus prasidedančią Rusijos izoliaciją.
Nekęsta visko, kas vokiška
Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia iš Kaliningrado srities išvarė visus joje gyvenusius vokiečius. Pati sritis buvo paversta griežtai saugoma karine zona. Apie keturiasdešimt metų užsienio piliečiams buvo draudžiama patekti į sritį, o Sovietų Sąjungos piliečiai privalėjo gauti specialų leidimą.
Į sritį atsiųsti sovietų kariai su savo šeimomis apsistojo specialiai pastatytuose naujuose blokiniuose butuose, o vaikams diegė neapykantą vokiečiams.
Į Kaliningardą buvo atsiųsta apie 200 tūkstančių kareivių iš visos šalies. Taip pat sovietai srityje pradėjo laikyti branduolinius ginklus.
Sovietinio režimo metais buvo naikinama viskas, kas bent kiek priminė vokišką srities praeitį. Prūsijos pilies griuvėsiai 1968 m. buvo sunaikinti iki pamatų. Taip pat buvo svarstoma apie katedros likučių sunaikinimą, tačiau joje buvo I.Kanto, kurį sovietų valdžia mėgo, kapas. Vien dėl šios priežasties katedra išvengė karališkosios pilies likimo.
Į sritį atsiųsti sovietų kariai su savo šeimomis apsistojo specialiai pastatytuose naujuose blokiniuose butuose, o vaikams diegė neapykantą vokiečiams.
„Per televiziją rodomose filmuose apie karą veteranai pasakodavo apie baisius vokiečių poelgius. Kuomet visur matydavau tankus ir klausdavau kodėl jie ten yra, man atsakydavo, kad mes, rusai, turime apsiginti. Visada bijojau vokiečių“, – teigė vietos laikraščio „Dvornik“ redaktorius Aleksejus Šabuninas, gimęs 1970 m.
Nostalgija senajam Kionigsbergui
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 m. daug iš rytų Prūsijos kilusių vokiečių aplankė sritį, kurioje juos užplūdo nostalgija ir vaikystės prisiminimai. Vis dėlto, vokiečiai pripažįsta, kad senojo Kionigsbero nebeliko.
Tačiau patys rusai pradėjo idealizuoti viską, kas yra susiję su senuoju Kionigsbergu. Gyventojus žavėjo negirdėti vokiški gatvių pavadinimai ir jie juos pradėjo kabinti ant savo namų. Kaliningrado gyventojai protestavo ir prieš miesto valdžios sprendimą akmenimis grįstas miesto gatves išasfaltuoti.
Nors Kaliningrado gyventojai ir nemėgsta diskutuoti politinėmis temomis, tačiau jie vengia Maskvoje pastaruoju metu populiarių pasakymų, kad šaliai nereikalingi Vakarai. „Žinoma, kad mes Europos dalis“, – tvirtina V.Genas.
Ieškodami naujo miesto įvaizdžio Kaliningrado gyventojai siekia atrasti savo pačių tapatybę, į kurią įtraukia Vakarų ir vokiečių kultūros elementus. Dėl šios priežasties kai kurie „Miesto širdies“ projekte dalyvaujantys architektai siekia radikalios miesto pertvarkos.
Pavyzdžiui architektas Arturas Sarnitzas tikina, kad norėtų nugriauti visus sovietinės eros pastatus ir rekonstruoti istorinius Kionigsbergo laikų pastatus. Jis teigia, kad graži architektūra sustiprina žmonių moralės jausmą ir net gali prisidėti prie žmogiškųjų vertybių ir pagarbos plėtojimo, o iš jų atsiranda laisvė ir taika.
Vis dėlto, egzistuoja rizika, kad Kaliningrado pertvarkymas žlugs dėl sudėtingos turto nuosavybės situacijos. Nepaisant to, A.Popadinas teigia tikintis, kad idėjos turi stiprią didžiulę galią.
Vos prieš keletą mėnesių A.Popadinas pareiškė, kad miesto centrinei aikštei yra būtinas naujas vardas. Jau šiandien Kaliningrade daug kas kalba, kad norėtų, jog ji būtų pervadinta „Taikos aikšte“.
