Lietuvos krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis pabrėžė, kad dar nuo 1998 metais parengtos karinės strategijos Kaliningradas yra išskiriamas kaip grėsmė šalies saugumui.
„Dabar matome pratybas, kuriose vystomi puolimo scenarijai, girdima agresyvi retorika, kuriama karinė techninė bazė ir šios priemonės neabejotinai rodo, kad grėsmė egzistuoja“, – teigė jis.
„Dabar NATO keičia savo taktiką ir į Rusijos metamus iššūkius atsakoma, tačiau mes kol kas negalime atsakyti žingsnis po žingsnio“, – sakė V.Urbelis, pabrėždamas, kad vis dar reikia išspręsti laiko ir distancijos problemą, kaip puolimo atveju NATO karinės pajėgos galėtų pasiekti Baltijos valstybes.
„Šis uždavinys ne tik karinio, bet ir politinio pobūdžio“, – pridūrė jis.
„NATO kalbasi su daugeliu režimų pasaulyje. Bendraujama net su Šiaurės Korėja, tad kelias dialogui su Rusija taip pat yra“, – minėjo V.Urbelis, teigdamas, kad tokie pokalbiai gali padėti išvengti karinių incidentų, kuriuos gali lemti tiesiog komunikacijos trūkumas.
Kalbėdamas apie karinį bendradarbiavimą su Baltarusija V.Urbelis pabrėžė, kad tam tikrose srityse su baltarusiais netgi galima bendradarbiauti. „Jei kalbėsime apie minkštuosius karinius veiksmus. Tarkime, aplinkos apsaugos klausimus“, – sakė jis.
„Vis dėlto Baltarusijos įsitraukimas į Rusijos karinio pasirengimo veiksmus yra keliantis nerimą“, – pridūrė V.Urbelis.
Kaliningradas – didesnės problemos dalis
Buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatas Seimo rinkimuose Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad Kaliningradas yra tik dalis didesnės problemos dalis.
„Turėtume pradėti nuo Bukarešto NATO susitikimo, kuriame praradome plėtros ambiciją“, – sakė Ž.Pavilionis, turėdamas galvoje susitikimą, po kurio sumenko NATO plėtros idėja, anksčiau įtraukusi ir Gruziją ar Ukrainą.
„Po rinkimų Vilniuje ir Vašingtone turėtume visi susėsti Tbilisyje ir pakalbėti apie NATO plėtrą. Mes padarėme nedidelį, kosmetinį žingsnį, įtraukdami Juodkalniją, bet tikroji plėtra turi vykti į rytus“, – teigė diplomatas.
„Turime atrasti sutarimą dėl Rusijos. Mūsų tikslas turėtų būti Rusija be Putino, Rusija be KGB, vienos didžiausių žudikiškų organizacijų pasaulyje“, – siūlė Ž.Pavilionis, pridurdamas, kad Europoje nėra sutarimo dėl Rusiją galinčių atgrasyti priemonių.
„Kaip teisingai pažymėjo buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney, mes turėtume stiprinti savo demokratijas ir mažiau dairytis į autokratinius režimus aplink mus“, – buvusio JAV politikos lyderio žodžius priminė konservatorius.
Ž,Pavilionis pažymėjo, kad jis su nostalgija žvelgia į laikus, kai Lenkija ir Lietuva kartu dirbo demokratijos plėtrai. „Sustojome vietoje, įsivėlėme į menkus konfliktus ir Kremlius dėl to džiaugiasi“, – teigė jis.
Siūlo ekspertų bendradarbiavimą
Paryžiuje studijuojanti politikos mokslų doktorantė Emilija Pundziūtė-Gallois priminė, kad Vladimiras Putinas dažnai grasina, bet taip pat dažnai ir keičia savo nuomonę. „Rusija stengiasi išlikti nenuspėjama“, – pabrėžė ji.
„Mes privalome žinoti apie Rusiją kuo daugiau, kad galėtume nuspėti, kokie veiksmai ten vyks. Kiek lietuvių mokslininkų, tyrinėtojų vyko į Rusiją ir bandė bendrauti su jos mokslininkais?“, – retoriškai klausė politikos mokslų tyrinėtoja.
„Turime vystyti ir dialogą. Ypač ekspertų lygyje“, – pabrėžė ji. „Šiuo metu mes žinome, kad praėjusiais metais žmonės iš Kaliningrado šešis milijonus kartų vyko į Lenkiją. Turime prisiminti, kad pavyzdžiui Rusijos embargo Lietuvos gamintojams metu Kaliningrade kilo iniciatyvos, kuriose buvo reikalaujama įsileisti lietuviškus produktus“, – sakė E.Pundziūtė-Gallois.
„Tokius ženklus turime išnaudoti ir daryti tai per nevyriausybines organizacijas, ekspertų bendradarbiavimą“, – darė išvadą ji.
„Lietuviai turėtų žinoti, su kuo bendradarbiauti Kaliningrade, kas nėra proputiniški veikėjai. Ar manote, kad tai turėtų daryti portugalai?“, – ironiškai pastebėjo Prancūzijoje politikos mokslų daktarės laipsnio siekianti lietuvė.
