Iš 40 keleivių ir 5 įgulos narių, skridusių iš Urugvajaus į Čilę, tik 16 išgyveno. Vieni žuvo per aviakatastrofą, kiti – per sniego griūtį, treti – dėl išsekimo. Tie, kurie šiaip ne taip išsikapstė, išgyveno dėl neįtikėtinos psichologinės stiprybės, grupinių pastangų ir desperatiško kanibalizmo, „Vice“ rašo Joelis Golby.
Suprasti akimirksniu
- 1972 m. Andų kalnuose sudužo lėktuvas, kuriuo skrido 45 žmonės
- Išgyveno 16 žmonių – jie kalnuose praleido daugiau nei du mėnesius
- Neturėdami kuo maitintis, jie nusprendė valgyti žuvusiųjų kūnus
- Išgyvenęs P.Algorta sako, kad sprendimas priimtas vadovaujantis ne protu, o skrandžiu
Dabar 65-erių P.Algorta parašė knygą „Į kalnus“ („Into the Mountains“). Jis teigia, kad su kitais išgyvenusiaisiais nusprendė valgyti žuvusių ir sušalusių bendrakeleivių kūnus pasinaudodami šalta logika – arba valgyk mėsą tų, kurie žuvo, arba mirk šalia jų pats. Jis nesiruošia atsiprašinėti ar teisintis dėl to, ką darė – tokiomis sąlygomis kanibalizmas yra toks pats paprastas, kaip riekės duonos valgymas, kai esi alkanas ir tau gresia mirtis. „Na, tai buvo sprendimas, kurį padarėme ne savo protais – nebuvo taip, kad kažkas pasakytų „Ei, žinau, ką reikia daryti!“. Tai buvo sprendimas, kurį padarėme savo skrandžiais.“
Interviu „Vice“ jis papasakojo, kaip grupė išgyveno ir kaip dažnai pagalvoja apie tuos žmones, kuriuos valgei, kai esi grįžęs į įprastą gyvenimą ir bandai mėgautis maistu.
– Daug tų, kurie išgyveno katastrofą, skirtingai pasakoja apie tai, kas nutiko po lėktuvo sudužimo. Jų pasakojimuose nesutampa daug kas – keičiasi vardai, žmonių vaidmenys ir pan. Kodėl? Kodėl dabar pasakojate savąją istoriją?
– Esame grupė žmonių, kurie prieš 40 metų patyrė baisų įvykį, ir nuo to laiko kiekvienas ėjome savu keliu. Esame skirtingi, ir dėl to atsisukę atgal istorijas matome iš skirtingų perspektyvų. Daug metų tai buvo istorija, apie kurią aš nekalbėjau. Girdėjau kitus kalbant apie jų istorijas, ir pagalvojau – juk tai ir maniškė.
Taigi, kai nusprendžiau apie tai prasižioti ir prabilti, supratau, kad taip, kaip aš matau savo istoriją, skiriasi nuo jų – nes tai yra maniškė, niekas nepatyrė to, ką patyriau aš, ir niekas nematė mano pusės. Bet supratau, kad kiekvienas tą jaučia, kad kiekvienas turi savo istoriją, kuri yra visiška tiesa.
Neteigiu, kad tai man priklauso Tiesa. Man atrodo, kad visi turime teisę patys pasakoti istoriją. Tai yra maniškė – tokia, kaip aš ją patyriau, ką iš jos išmokau, ką dėl jos iš kalnų parsinešiau atgal į įprastą gyvenimą.
– Ką reiškia atsidurti dūžtančiame lėktuve?
– Tai situacija labai arti mirties, kai nežinai, ar išgyvensi, ar ne. Kai prasideda panika, kai nebekontroliuoji nei savęs, nei aplinkos. Tave išmeta į orą, ir gali nutikti bet kas. Lėktuvas chaotiškai kratėsi, trankėsi nuo vieno kalno į kitą, ir galiausiai atsidūrėme slėnyje, apsuptame kalnų. Tuomet visi garsai nutilo, buvo tyla, palengva snigo, o lėktuve buvome mes – išgyvenusieji.
– Knygoje jūs pasakoje apie lėktuvo sudužimą tarsi iš šalies, tarsi žvelgiant atgal tai atrodo nerealu.
– Dalykas tas, kad nors aš turiu vaizdinius – žinau, kad jie tikri, nes vienas jų, įstrigęs man į atmintį, yra šalia manęs žuvęs draugas Felipe, – negaliu atgaminti daugelio detalių, suprantate? Pasiektas emocinis limitas, ir atmintis neleidžia tau prisiminti visų detalių – todėl, pavyzdžiui, neprisimenu savo vietos numerio, neprisimenu, ką pasakiau praėjus minutei po sudužimo, nes emocijos buvo pernelyg stiprios, o panika – tokia didelė, kad tiesiog negaliu atsiminti.
Daug metų svarsčiau, ar turėčiau mėginti prisiminti tai, ar turėčiau stengtis atkurti avarijos detales, bet negaliu – todėl tai apleidau. Jos glūdi kažkur mano pasąmonėje... bet jos negrįžta į prisiminimus. Nesapnuoju košmarų. Ir keturiasdešimt metų stengiuosi gyventi normalų gyvenimą.
– Ką pastebėjau knygoje – kad grupės jausmas, jog šioje situacijoje esate visi kartu, iš tikrųjų formavosi lėčiau, nei tikėtumeisi.
– Pačioje pradžioje buvau grupėje žmonių, kurie būrėsi aplink regbio komandą, ir toje grupėje komandos kapitonas buvo svarbiausias asmuo. Jis žinojo, kaip vadovauti grupei, iškart tapo vadovaujančia figūra. Pirmosiomis dienomis jo vaidmuo buvo labai svarbus, kai buvome kalnuose ir mėginome susisteminti viską, ką turėjome.
Bet iš esmės ką jis tesakė, tebuvo „Laikykitės, mus labai greitai išgelbės“. Tačiau mes nebuvome išgelbėti. Todėl kai jis sakydavo „Laikykitės, mus tuoj išgelbės“, jis neleisdavo grupei pradėti realaus darbo, kurį mes turėjome daryti. Tuo metu mums nereikėjo vadovaujančio asmens. Mums reikėjo lyderio, kuris grupę žmonių priverstų suvokti problemą, kurioje jie atsidūrė.
Jis galiausiai žuvo per sniego griūtį, ir kai jis mirė, grupė liko krūva jauniklių be suaugusiojo. Ir tai tikriausiai buvo gerai, nes nuo to tada kiekvienas iš mūsų – su savo stiprybėmis ir silpnybėmis – pradėjome veikti ir dėl savęs, ir dėl grupės. Kiekvienas veiksmas, kiekvienas dalykas, kurį turėjo padaryti bet kuris iš mūsų, buvo svarbus, kad grupė eitų toliau.
Buvo daug įtampos, diskusijų, nebuvome visi draugai. Žmonės turėjo kovoti, kad jų idėjos būtų išgirstos, kovoti dėl savo pozicijos grupėje, kad netaptų atpirkimo ožiu, kad būtų ten, kur priimami sprendimai. Santykiai tarp mūsų kalnuose buvo tokie, kokius pamatytumėte bet kurioje kitoje grupėje – net ir tose, į kurias aš patekau vėliau, ir tose, kurios susiformuoja čia, visuomenėje. Yra savita dinamika, ir mes nebuvome išskirtiniai. Turi kovoti dėl autoriteto, atsiranda bekylantys lyderiai, yra atpirkimo ožių, darai bandymus – pavyks ar ne, iš jų mokaisi. Ir taip mums pavyko suformuoti šią grupę, kuri sugebėjo prisitaikyti ir išgyventi tokioje atšiaurioje aplinkoje.
– Grupė taip pat buvo atsakinga už sprendimą pradėti valgyti neišgyvenusių žmonių kūnus?
Kai tai padarėme, nesijautėme taip, kad peržengėme ribą, kad nusižengėme etinėms ar moralinėms normoms. Tiesiog galvojome, kad žengėme žingsnį į priekį.
– Na, tai buvo sprendimas, kurį padarėme ne savo protais – nebuvo taip, kad kažkas pasakytų „Ei, žinau, ką reikia daryti!“. Tai buvo sprendimas, kurį padarėme savo skrandžiais. Tuo pat metu skirtingose vietose skirtingi žmonės pradėjo suvokti, kad jeigu norime išgyventi, turime kažkuo užpildyti savo skrandžius, ir mes neturėjome nieko, ką galėtume suvalgyti. Todėl be didelių loginių išvedžiojimų atsakėme savo silpnybei – savo norui išgyventi. Grupė mūsų nuėjo ir paėmė vieną kūną. Stiklo šuke jo atpjovėme, pradėjome valgyti, ir viskas. Tai buvo pats normaliausias ir logiškiausias dalykas, kokį galėjome padaryti ten tam, kad toliau gyventume.
Kai tai padarėme, nesijautėme taip, kad peržengėme ribą, kad nusižengėme etinėms ar moralinėms normoms. Tiesiog galvojome, kad žengėme žingsnį į priekį mokydamiesi, kaip išgyventi tokioje atšiaurioje aplinkoje, mokydamiesi, kaip daryti dalykus, kurių mes nebuvome įpratę daryti.
– Tas žmogaus mėsos valgymas neatrodė nenormalu?
– Visiškai ne. Net kai šiandien į tai žvelgiu atgal, suprantu, kad jeigu to nebūčiau padaręs, manęs dabar čia nebūtų. Faktas, kad mes tai padarėme, buvo tiesiog atsakas į patį paprasčiausią instinktą išgyventi – ir tiek. Todėl knygoje tai neatrodo pernelyg žiauru ar sunku – nes skaitytojus prie jos vedu žingsnis po žingsnio, ir kai jie atsiduria toje vietoje, supranta, kad mes negalėjome pasielgti niekaip kitaip. Esu visiškai įsitikinęs, kad bet kas mūsų vietoje būtų daręs tą patį.
Mes tai padarėme, nes buvome alkani, buvome silpni. Neturėjome laiko racionaliam planavimui ir pokalbiams. Viskas buvo susiję su tuo, ar sugebėsime kalnuose išgyventi dar vieną dieną. Mes to nežinojome, neturėjome jokių įrankių, neturėjome jokios patirties kalnuose, iki šiol buvome nematę sniego, nežinojome, ką daryti, kad išgyventume, nebuvome tam pasiruošę. Viską darėme remdamiesi savo instinktais ir stengdamiesi, darydami milijoną klaidų, bet kartais pasistumdami į priekį.
– Po to, kai buvote išgelbėti, buvo spaudos konferencijoje, kurioje buvote tarsi priversti pripažinti kanibalizmo faktą. Kokia buvo žmonių reakcija?
– Na, žinios jau buvo pasklidusios, apie tai buvo kalbama. Tik kai kurių mūsų tėvai nenorėjo tuo tikėti. Mes pasakėme paprastai – „Taip, mes tą padarėme“, ir tiek. Neturėjome nieko daugiau sakyti. Kai garsiai buvo pripažinta, kas buvo padaryta, pasigirdo dideli aplodismentai. Artimieji tų, kurie neišgyveno, priėjo prie mūsų ir sakė, kad viskas gerai.
40 metų tai nebuvo problema. Viskas buvo pasakyta, visi žinojo, mums tai buvo normalu, nesitikėjome, kad tai bus problema, nes tuo metu negalvojome apie problemas – tiesiog galvojome apie išgyvenimą.
– Dabar, praėjus 40 metų, kaip dažnai savo kasdieniame gyvenime prisimenate tai, kas nutiko kalnuose?
Ar sugebėsime kalnuose išgyventi dar vieną dieną? Mes to nežinojome, neturėjome įrankių, neturėjome patirties kalnuose, iki šiol buvome nematę sniego, nežinojome, ką daryti, kad išgyventume.
– Turiu pasakyti, kad niekada. Tai man sugrįžta į mintis tik tada, kai apie tai kalbu – kaip dabar. Tačiau nėra taip, kad šios mintys mane persekioja kasdien. Kaip ir sakiau – nesapnuoju košmarų. Sugebėjome gyventi susitaikę su tuo, kas įvyko.
Po tų aplodismentų mes sugebėjome gyventi ramius ir normalius gyvenimus. Neapsimetu, kad tai manęs niekaip nepaveikė, nes tai buvo traumuojanti patirtis. Bet trauma prasideda, kai nežinai, kaip susitvarkyti, o mes žinome, nes niekada mūsų niekas nekaltino, mūsų nemarginalizavo, nebadė pirštais. Lankiau gerą universitetą, turėjau gerus darbus, turiu gražią šeimą. Kalnai yra mano praeityje, bet jie negrįžta kasdien į mano mintis.
Svarbiausia – manau, mes visi galėjome gyventi normalius gyvenimus. Tikrai galvoju, kad tai pats svarbiausias dalykas, ką galime apie tai pasakyti, nes tai parodo, kaip žmonės gali atsigauti po įvykių, kurie jiems nutiko praeityje.