Tačiau M.Abu Ara kartu su didėjančiu skaičiumi nukentėjusiųjų per karą sirų yra vis didesnis galvos skausmas medikams. Daugėja bakterinėmis infekcijomis užsikrėtusių sirų, kurie yra atsparūs beveik visiems antibiotikams. Vienintelis būdas juos gydyti – tai amputuoti užkrėstą galūnę ir suleisti jiems vaistų, kurių griebiamasi tik paskutiniu atveju.
Tie, kurie kenčia nuo žaizdų, padarytų ne galūnėse, ko nors tikėtis nelabai ir gali. „Jeigu infekcija yra krūtinėje ar smegenyse, žmogus mirs“, – sakė Rashidas Fakhri, „Gydytojų be sienų“ (MSF) chirurgas Amane.
Atsparumui antibiotikams plintant, Sirija gali tapti vieta, kur antibiotikai – vienas iš svarbiausių XX a. atradimų – išvis liausis veikti.
Per penkerius su puse metų dirbantieji ligoninėse ir klinikose prie Sirijos sienos jau manė matę visas įmanomas traumas ir sužeidimus. Tačiau konfliktui dar labiau aštrėjant ir gyventojų bei karių sąlygoms blogėjant, medikai pradeda baimintis, kad atsparumas antibiotikams netrukus gali pražudyti daugiau žmonių nei „Islamo valstybė“ ar Basharo al Assado pajėgos. Atsparumui antibiotikams plintant, Sirija gali tapti vieta, kur antibiotikai – vienas iš svarbiausių XX a. atradimų – išvis liausis veikti.
Kol kas, atrodo, problemą pavyksta suvaldyti. Tačiau, medikų teigimu, situacija ypač greitai prastėja vietovėse, kurios Sirijoje yra apsuptos, ir į kurias medikai negali patekti. Į MSF ligoninę Amane apie pusė atvežamų ligonių turi kokią nors chronišką infekciją. Iš jų apie 60 proc. yra atsparūs daugumai vaistų. Jungtinių Tautų pareigūnai yra taip susirūpinę, kad neseniai paragino surengti skubų Generalinės Asamblėjos susitikimą. „Jeigu pradėsime matyti daugiau tokių atvejų, greitai ištiks katastrofa“, – sako R.Fakhri.
Atsparumas antibiotikams – problema ne tik Sirijoje. Jungtinės Karalystės vyriausybės užsakyto tyrimo išvadose skelbiama, kad per metus apie 700 tūkst. žmonių miršta dėl antimikrobinio atsparumo. Prognozuojama, kad šis skaičius iki 2050-ųjų gali pasiekti net iki 10 mln. To priežastys dar gerai nežinomos, tačiau daugelis kaltina vaistų naudojimą žemės ūkyje – ūkininkai antibiotikais maitina gyvūnus, kad jie sustambėtų. Aplinkosaugininkai teigia, kad dėl to bakterijos keičiasi ir tampa atsparios antibiotikams. Ūkininkai aiškina, kad vaistų reikia gyvuliams, jog šie būtų sveiki.
Kad ir kaip bebūtų, pasiektas taškas, kai visi žinomi antibiotikai – nuo penicilino iki „paskutinės išeities“ vaistų, tokių kaip polipeptidai – tapo nebe tokiais veiksmingais.
Sirijoje viena iš šios problemos priežasčių yra šalies požiūris į vaistus. Kaip ir daug kur Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje ilgą laiką antibiotikus buvo galima įsigyti be gydytojo recepto. Ilgą laiką į juos žiūrėta kaip į viską gydančius vaistus, kurie neturi jokio šalutinio poveikio. Metai po metų gydytojai juos rekomenduodavo visiems – ir kuriems skauda galvą, ir kurie persišaldo. Ūkininkai nuošalesnėse vietovėse jais gydydavosi patys. Vaistininkai, kurie nors ir žinojo galimą šalutinį poveikį, juos pardavinėdavo baimindamiesi, kad žmonės kitaip tiesiog eis į kitą vaistinę.
Karas ir Sirijos sveikatos priežiūros sistemos žlugimas paskatino krizę ir sukūrė aplinkybes, kurios yra tiesiog idealios bakterijoms plisti. Sirijos režimo pajėgos sistemingai atakuoja medikus ir ligonines – šalyje yra likę visai nedaug mediciną išmanančių profesionalų, o ligoninių sanitarinės sąlygos dėl nuolatinio bombardavo yra nublokštos dešimtmečius atgal. Apsuptuose miestuose viskas dar blogiau. Pavyzdžiui, Madajoje keliais tūkstančiais apsuptų miesto gyventojų rūpinasi pirmo kurso medicinos studentas ir veterinaras. Jiems medikai iš JAV padeda per „WhatsApp“ programėlę (daugiau apie tai skaitykite čia).
Medicinos operacijų direktorius MSF ligoninėje Amane Naghamas Husseinas sako, kad karui Sirijoje besitęsiant, nekalta bakterija virto bjauria, kuri yra atspari didžiajai daugumai vaistų. „Viskas labai sudėtinga“, – sakė jis „Newsweek“.
Analitikai vis dar nėra tikri, ar šis atsparumas vaistams plinta gatvėse, ar karo lauko klinikose. Tose vietose, kur vis daugiau žmonių tampa atspariais antibiotikams, nėra pakankamai mikrolaboratorijų, kurios tirtų šiuos atvejus. O sirai žūsta taip greitai, kad analitikai nespėja su tyrimais.
Gali būti, kad per sprogimus vaistams atsparios bakterijos plinta per kūno dalis ir kraują, kurie po sprogimo laksto į visas puses. Taip pat gali būti, kad neprofesionalūs medikai, kurie priversti dirbti su tiek daug pacientų klaikiomis sąlygomis, netyčia sukuria puikias sąlygas bakterijoms veistis. Kad ir kaip būtų, tai pragariška situacija, kuri sunkiai suvokiama ir sužeistiems sirams, ir juos gydantiems medikams.
„Mums niekur nesiseka, – sako 20-metis Abdelis Salemas, kurio viena koja buvo nutraukta per antskrydį, o kitos jis dabar tikriausiai neteks dėl užkrato, kuris nereaguoja į vaistus. – Kai jau esame saugūs Jordanijoje, mes vis tiek nesame saugūs.“
Problema yra ne medicina, problema yra konfliktas, – sako R.Fakhri. – Turime išgydyti konfliktą, kad sustabdytume atsparumą antibiotikams.
„Newsweek“ korespondentas rašo, kad visgi yra priežasčių, dėl ko galima labai atsargiai optimistiškai žiūrėti į ateitį. Jordanijoje, kuri priėmė daugiau nei milijoną pabėgėlių iš Sirijos, labai atsargiai pradedama naudoti „Colistin“ – ypatingai stiprų antibiotiką, kuris gali būti naudojamas kaip paskutinė išeitis. Visoje šalyje tik keturi patologai, kurie turi licenciją platinti šį vaistą, bet net ir jie tą daro labai retai.
Gelbsti ir tai, kad pacientai dabar vis atviriau kalba apie tai, kas jiems nutiko. Karo pradžioje dauguma bijodavo pasakoti apie sužeidimo aplinkybes, nes bijodavo, kad už tai susilauks B.al Assado pajėgų keršto.
Vaistų kūrėjai taip pat nestovi vietoje – bandoma sukurti naują aukštos klasės antibiotiką.
Tačiau medikai ir mokslininkai tvirtina, kad vienintelis būdas suvaldyti šią naują atsparumo antibiotikams epidemiją – baigti karą. „Problema yra ne medicina, problema yra konfliktas, – sako R.Fakhri. – Turime išgydyti konfliktą, kad sustabdytume atsparumą antibiotikams.“
