Nepriklausomas portalas „The Insider“ kalbėjosi su Krymo gyventojais: nors vieni jų pasakoja, kaip gerai gyvena iš 30 000 rublių (300 eurų) per mėnesį, ir skundžiasi policijai dėl kaimynų, dainuojančių ukrainietiškas dainas, kiti prisipažįsta laukiantys Ukrainos sugrįžimo ir aprašo visiškos baimės atmosferą.
Stanislavas (40 metų, verslininkas): „Mane išgelbėjo tai, kad nustojau žiūrėti televizorių. Rusijos propaganda veikia nesuvokiamu lygiu“
Kryme esu nuo gimimo: iš pradžių gyvenau Simferopolyje, paskui Sevastopolyje, iš ten kilusi mano žmona. Mano tėvas kilęs iš Kyjivo, o motina – iš Krymo, gal todėl Ukraina mane traukia labiau nei daugelį mano pažįstamų. Turime senas tradicijas save pozicionuoti kaip autonominę respubliką. Krymo gyventojai buvo prisirišę prie šios idėjos ir galiausiai matome, prie ko tai privedė – „autonomizavomės“ nuo Ukrainos.
2014 m. man atrodė, kad Rusiją palaikė tik 30 proc. žmonių. Dabar manau, kad jų buvo 50 proc., o tarp likusių 50 proc. (tų, kurie palaikė Ukrainą) apie 30 proc. buvo abejojantys – tie, kurie buvo nepatenkinti viskuo Ukrainoje arba visai nepatenkinti, bet nenorėjo „išeiti“. Tačiau po serijos neigiamų veiksmų iš Ukrainos pusės, ypač vandens ir elektros tiekimo nutraukimo, dalis abejojančiųjų perėjo į Rusijos pusę, o likusieji tiesiog išvyko.
Turiu gana platų pažįstamų ratą, bet liko tik du žmonės, kurie palaiko Ukrainą. Jie nepasirengę jokiems veiksmams: bijo susirašinėti, kalbėtis telefonu. Prorusiškas nuotaikas skatino ir tarptautinės bendruomenės veiksmai bei įvestos sankcijos: daugybė tarptautinių bendrovių nebendradarbiavo su Krymo gyventojais, buvo neįmanoma naudotis banko kortelėmis – neveikė „Visa“ ir „Mastercard“. Sankcijos paveikė ne V.Putiną, o paprastus Krymo gyventojus, todėl žmonės nustojo priešintis ir ėmė remti Rusiją.
Iš pradžių buvo kitaip. Prieš referendumą mano pažįstami ir draugai buvo prieš tai, kad Krymas taptų Rusijos dalimi. Manėme, kad už referendumą balsuos tik rusų kalbos norinčios močiutės ir Juodosios jūros laivyno atstovai. Tačiau kai balsavome prieš, o kitą dieną pamatėme rezultatus, kur daugiau nei 90 proc. buvo „už“, supratome, kad visas šis referendumas buvo tik apgaulė. Netekome vilties, manėme, kad Ukraina pamatys tobulą falsifikaciją ir ateis mūsų, bet nieko neįvyko. Rusija darė, ką norėjo, o tie, kurie buvo prieš, nusprendė, kad jie liko vieni – pasirodo, daugiau nei 90 proc. nori būti su Rusija, o jie, priešininkai, yra mažuma. Tad ką daryti? Eiti į mitingą, kai visur tie „žalieji žmogeliukai“ su kulkosvaidžiais?
Kai dar buvome išėję į mitingą, tarp protestuotojų buvo 90 proc. totorių ir apie 10 proc. rusakalbių. Rusų rėmėjų buvo maždaug tiek pat, kiek ir mūsų, tačiau po mitingo jie klausinėjo, kur jų autobusai. Vadinasi, viskas buvo paruošta: Rusija atsivežė žmones iš Sevastopolio, o Ukraina savo šalininkams nesuteikė jokios paramos. O kitą rytą prie Aukščiausiosios Rados pastato priartėti buvo neįmanoma – visą perimetrą saugojo tie „žalieji žmogeliukai“.
Rusija aktyviai dirbo. Iškart keliuose atsirado užkardos, kažkokie budėtojai, televizija aktyviai užsiėmė propaganda. Mano draugai Kyjive sakė: važiuok iš ten, bet aš nesupratau, kodėl turėčiau išvažiuoti ir atiduoti savo namus okupantams. Jei visi išvažiuosime, liks tik Rusijai lojalūs žmonės, o kam tada Ukraina susigrąžins Krymą?
Nuo Rusijos propagandos mus išgelbėjo tik tai, kad pirmosiomis dienomis po balsavimo nustojome žiūrėti televizorių. Stebėjau daugybę žmonių, kurie iš pradžių buvo už Ukrainą, ir mačiau, kaip jie pamažu pasikeitė, žiūrėdami rusiškas žinias: propaganda Rusijoje veikia nesuvokiamu lygiu.
Pirmosiomis savaitėmis po referendumo likome be pinigų, nes viską, ką turėjome, buvome investavę į prekes – turėjome maisto prekių parduotuvę, o likusius pinigus laikėme sąskaitoje. Kai Ukraina atjungė mus nuo savo mokėjimo sistemų, negalėjome pasiimti pinigų iš banko. Vėliau daug pinigų praradome keisdami valiutą, nes valiutos kursas buvo nestabilus – jie jį keitė, kaip norėjo.
Vėliau kilo sunkumų registruojant antrojo sūnaus gimimo liudijimą – tik po kelerių metų mums pavyko nuvykti į Ukrainos teritoriją ir ten per teismą įrodyti, kad mūsų vaikas gimė Kryme. Norėjome būti su Ukraina, bet tai buvo labai rizikinga, nes kiekvieną kartą, kai keliaudavai į Ukrainos teritoriją, tave apklausdavo Rusijos kariškiai. Ir neduok Dieve, jei jie sužinodavo, kad ten nuvažiavai pasidaryti kokių nors dokumentų, iš karto tave sulaikydavo. Represijos buvo nuolatinės, buvo baisu išvykti už teritorijos ribų.
Prasidėjus karui tapo pavojinga net kvėpuoti. Vasario 24 d. man paskambino sesuo iš Kyjivo, kuri pabudo nuo sprogimų. O mes gyvename Sevastopolyje, už keturiasdešimties žingsnių nuo oro laivyno štabo. Ir tada supranti, kad iš čia skrenda, o tavo seserį sprogdina. Ir tu jauti savo dalyvavimą tame – tu stebi, kaip ten siunčiama kažkas, kas gali nužudyti tavo seserį, močiutę, brolį.
Kateryna (vardas pakeistas), pasipriešinimo judėjimo „Geltonasis kaspinas“ okupuotose Ukrainos teritorijose dalyvė: „Jei kalbėsi ukrainietiškai, apie tave bus pranešta“
Į Krymą atvykau iš Chersono srities ir planuoju čia likti iki rinkimų pabaigos, kad nereikėtų likti savo gyvenamojoje vietoje. Į Krymą taip pat važiuodavau ir prieš aneksiją, ir po jos. Nuo to laiko gyvenimas pusiasalyje labai pasikeitė. Pirmiausia čia daug atvykėlių iš Rusijos – po 2014 m. daugelis tų, kurie palaikė Ukrainą, išvyko dėl represijų.
Mes su tėvais dažnai apie tai kalbėdavome, ypač po plataus masto invazijos. Mano tėvai sakė, kad veiksmai, kuriuos rusai vykdė Chersone ar Zaporižioje, tuo metu vyko ir Kryme – tik lengvesne forma. Rusija lygiai taip pat griežtai slopino tuos, kurie rodė proukrainietišką poziciją, pavyzdžiui, vertė juos kurti vaizdo įrašus, kuriuose atsiprašydavo už žodžius „Šlovė Ukrainai!“. Tas pats vyksta ir dabar – atsiprašymo vaizdo įrašai yra labai paplitę. Jie taiko tą patį metodą, kaip ir prieš dešimt metų: bet kokią proukrainietiškos pozicijos apraišką užgniaužia pačiame užuomazgoje.
Per šiuos dešimt metų padėtis gerokai pablogėjo. Jei anksčiau buvo galima laisvai kalbėti ukrainietiškai, tai dabar kalbėti ukrainietiškai prilyginama nusikaltimui. Nors iš tikrųjų tiek rusų, tiek ukrainiečių, tiek Krymo totorių kalbos yra valstybinės pusiasalio kalbos. Tačiau jei bet kurioje degalinėje pabandysite prabilti ukrainietiškai, būsite pasmerktas arba tai bus pagrindas atlikti kratą. Priekabiavimas vyksta nuolat.
Per daugelį metų daugybė žmonių čia persikėlė iš Rusijos, nes būstas tapo pigesnis, ir jie čia apsigyveno. Jų sąskaita prorusiškai nusiteikusių žmonių skaičius tapo dar didesnis. Tačiau įmonėse apie politinę padėtį kalbama retai. Turiu draugų, kurie laukia deokupacijos, bet net kalbėdami su manimi jie renkasi žodžius, nes nežino, ką aš veikiu. O jiems ir nereikia žinoti – tiek dėl mano, tiek dėl jų saugumo, nes „Geltonasis kaspinas“ prilygsta mirties bausmei.
Nors esame draugai, stengiamės vengti diskusijų apie politiką. Tokiomis temomis kalbuosi tik su savo šeima, nes niekada nežinai, kas gali tave išduoti, pasmerkti. Visada turi galvoti, ką ir kam sakai, net ir stovėdamas eilėje. Galvoji, kad tavęs niekas neklauso, bet taip nėra – gali kilti gandai.
Propaganda veikia labai aktyviai. Chersono srityje pirmaisiais plataus masto invazijos mėnesiais jie taip pat nutraukė bet kokias ryšio priemones su Ukrainos puse ir visiškai užgniaužė internetą. Vienintelis informacijos šaltinis buvo rusiškos žinios ir laikraščiai, kai kurios jų platinamos brošiūros.
Pagrindinėse miesto aikštėse, parkuose pastatomas automobilis su dideliu ekranu. Ir jei jaunimui tai neturėjo įtakos, vyresni žmonės, įpratę nuolat žiūrėti televizorių, persiėmė tuo. Kai tau tris šimtus kartų sako tą patį, pradedi tuo tikėti. Kryme situacija tokia pati: jie riboja prieigą prie ukrainietiškų informacijos šaltinių, visose naujienose Ukrainą pateikia tik neigiamai ir taip slopina bet kokius pasipriešinimo savo valdžiai užuomazgas.
Tuo pat metu Kryme vis dar yra daug žmonių, kurie nepritaria karui. Sakykime, kad pozicija prieš karą ir pozicija prieš aneksiją bei įsipareigojimą Ukrainai yra skirtingos pozicijos. Žmonės nenori karo, nes niekas nenori gyventi karo veiksmų būsenoje, niekas nenori, kad virš jo namų skraidytų raketos – kai nežinai, kokios nuolaužos pataikys į tavo namus ir kurią akimirką.
Žmonių, norinčių deokupacijos ir grįžimo į Ukrainą, yra kur kas mažiau. Tačiau jų taip pat yra. Ir „Geltonojo kaspino“ judėjimas leidžia mums išreikšti šią poziciją. Nepaisant to, kad Krymas okupuotas jau dešimt metų, ne visi su tuo susitaikė. Ir šie žmonės, nors ir tokiais nereikšmingais metodais, gali parodyti, kad propaganda jų neprarijo. Daugeliui tų, kurie laukia Ukrainos, „Geltonas kaspinas“ suteikia vilties ir supratimo, kad jie nėra vieni. Žmonės negali aptarti savo pozicijos su kitais. Bet kai vaikštai po Simferopolį ir matai geltonus kaspinėlius ar „Geltonojo kaspino“ grafičius, supranti, kad esi ne vienas, o žmonės Ukrainos kontroliuojamose teritorijose mato, kad jie laukia Ukrainos.
