Karas šiaurės Malyje vis grėsmingesnis. Prancūzijos karinės oro pajėgos rengia vis naujas atakas prieš islamistus, aktyviai veikiama ir sausumoje. Vis dar neaišku, kiek laiko truks ši operacija. Šiuo metu Malyje visiškas chaosas, tvarkos čia nėra.
 |
| AFP/Scanpix nuotr./Malio vėliava |
Malis – priėjimo prie jūros neturinti šalis Vakarų Afrikoje. Turi sieną su Mauritanija šiaurės vakaruose, Alžyru – šiaurės rytuose, Nigeriu rytuose, Burkina Fasu, Dramblio Kaulo Krantu ir Gvinėja pietuose, Senegalu vakaruose.
Šalyje gyvena apie 15,3 mln. gyventojų. Plotas – 1,2 mln. kvadratinių kilometrų. Tai 18 kartų daugiau nei Lietuvos, kurios plotas – 65 tūkst. kv. kilometrų. Jos sostinė ir didžiausias šalies miestas – Bamakas. Šalis suskirstyta į devynis regionus, įskaitant sostinę. Valstybinė kalba – prancūzų, tačiau 80 proc. gali susikalbėti ir bambarų kalba.
90 proc. gyventojų įsikūrę šalies pietuose, 68 proc. gyvena kaimuose. Šalyje yra daugybė etninių grupių, dauguma turi religinių, kultūrinių ir kitų bendrumų.
Didžiausios grupės – bambarai (trečdalis), fulbiai (17 proc.) Apie 90 proc. gyventojų yra musulmonai, 5 proc. – krikščionys, likę – vietinių religijų atstovai.
Malis yra viena pirmaujančių pasaulio šalių pagal kūdikių mirtingumą. 102 iš 1 000 kūdikių miršta per pirmuosius metus.
Kaip prasidėjo šis konfliktas?
Malis laikomas pavykusios demokratizacijos Afrikoje pavyzdžiu, nors yra viena iš skurdžiausių ir mažiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje. Tačiau po pernai kovą įvykdyto perversmo šalis nugrimzdo į chaosą. Kariuomenė nuvertė prezidentą Amadou Toumani Toure.
Jie teisinosi, jog šalies vadovas į šalies šiaurėje įsivyravusį tuaregų sukeltą chaosą žiūrėjo pro pirštus. Tuaregai – tai tautinė mažuma, gyvenanti Malio, Alžyro ir kitų Afrikos šalių teritorijose, jie turi savo kalbą, kultūrą, o tradicijos remiasi griežtu pasidalijimu į kastas pagal atliekamą darbą.
Pernai balandžio pradžioje po serijos sėkmingų užpuolimų tuaregai kartu su maurais paskelbė savo teritorijos nepriklausomybę nuo Malio. Tuaregai, kurie atmeta bet kokią vyriausybės primetamą tvarką, sulaukė kaimyninių šalių ir Prancūzijos pasipriešinimo. Be to, savo vaidmenį tuaregai šiaurinėje Malio dalyje prarado, nes jų teritorijoje sprendimus jau seniai priiminėja islamistų kovotojai. Galiausiai kovoje su islamistais tuaregai pasisiūlė Prancūzijai tapti sąjungininkais.
Kodėl Prancūzija taip greit įsikišo į konfliktą?
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kariškis Malyje |
Jau kelis mėnesius Paryžius beviltiškai ragina tarptautinę bendruomenę įsiveržti į Malį, tačiau iki šiol F.Hollande'o vyriausybė jokio tikslo nebuvo pasiekusi, tik žodinę JAV ir Europos Sąjungos paramą. Prancūzija, kaip buvusi kolonijos valdytoja, baiminasi ne tik dėl 7 000 Malyje gyvenančių prancūzų. Ir pačioje Prancūzijoje gyvena nemenka Malio bendruomenė.
Malio šiaurė tapo islamistų valdoma teritorija, „Al-Qaida“ teroristų treniruočių lauku. Prancūzija baiminasi teroro aktų savo teritorijoje ir galimybės, jog terorizmo daigai ims plisti ir Prancūzijoje. Paryžius neseniai šalyje padidino saugumą. „Terorizmo grėsmės akivaizdoje būtina imtis visų būtinų priemonių“, – sakė F.Hollande'as. Sustiprintas vyriausybinių pastatų stebėjimas, labiau kontroliuojama viešojo transporto sistema.
Koks gamtinių išteklių vaidmuo?
Šiaurės Malyje yra Prancūzijos naudojamo urano kasyklos, kurių produkcijos reikia atominėms elektrinėms. Prancūzijos branduolinė bendrovė „Areva“ uraną išgauna ir Malio kaimynystėje esančioje Nigerijoje, ji šiuo metu yra didžiausia urano gamintoja žemyne. Branduolinė Prancūzijos nepriklausomybė yra vienas Paryžiaus prioritetų.
Pastarosiomis dienomis kritikai sako, kad Prancūzijos valdžia taip greit ėmėsi intervencijos į Malį, nes tai lėmė „pigios energijos už patrauklią urano kainą įsigijimas iš Malio kaimynės Nigerijos“.
Kas yra sukilėliai?
Nė viename kitame pasaulio regione už tokią patrauklią kainą nebūtų įmanoma įsigyti modernių žemė-oras raketų arba šautuvų.
Sukilėliai pastaraisiais mėnesiais šventė ne vieną pergalę. Jie pasinaudojo susidariusiu valdžios vakuumu. Iš pradžių sukilimą kartu surengė tuaregai ir islamistai. Jiems pagelbėjo ginklų atsargos iš nužudyto Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio sandėlių. Silpna Malio kariuomenė per kelias dienas buvo išstumta iš trijų šiauriniame Malyje esančių miestų – Timbuktu, Gao ir Kidalo.
Tarp tuaregų ir islamistų grupės „Ansar al-Din“ sudarytas aljansas („Tikėjimo gynėjai“) bei glaudūs ryšiai su grupe „Mujao“ („Judėjimas už vienybę ir džihadą Afrikoje“), kuri siejama su „al-Qaeda“, truko trumpai.
Islamistai perėmė vadovavimą šiaurės Malyje, išvarė savo sąjungininkus tuaregus ir įvedė teokratinį valdymą, panašų į Afganistano Talibano.
Šalyje klesti juodoji ginklų rinka, nė viename kitame pasaulio regione už tokią patrauklią kainą nebūtų įmanoma įsigyti modernių „žemė-oras“ raketų arba šautuvų kaip Malio šiaurėje. Teigiama, kad šiuo metu ten karaliauja apie 2 000 islamistų kovotojų, tačiau ši „Dievo valstybė“ traukia džihado kovotojus iš viso pasaulio. Po prancūzų įsikišimo, terorizmo turistų krizės ištiktame regione dar padaugės.
Pabrėžiama, kad didelėms karinėms operacijoms kovotojai nėra pasirengę, tačiau važinėdama visureigiais kovotojų armija yra dar mobilesnė ir kovoti su ja dar sunkiau. Be to, islamistai naudoja partizaninę taktiką – integruojasi tarp kaimo gyventojų, tad juos atpažinti sunku. Skirtingai nei prancūzai, jie puikiai pažįsta vietoves.
Malio ekonomika
Malis yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, ryžių ir daržovių auginimui dirvožemis yra per sausas, dauguma gyventojų neturi švaraus vandens. Milžiniška korupcija. Jau prieš gerą penkmetį šaliai pagalbos fondai skyrė pinigų, už kuriuos dešimtyje kaimų turėjo būti iškasti šuliniai. Darbų patikrinti atvykus ekspertams, šie savaitę buvo vežiojami po kaimus, tačiau visuose juose laukė ta pati programa: šulinio apžiūrėjimas, pažintis su kultūra ir „stiprios“ vaišės. Po kurio laiko ekspertai suprato, kad yra maustomi, juos kaskart vis kitu keliu atveždavo į tą patį kaimą, tad už gautus pinigus Malyje sugebėta iškasti tik vieną šulinį.
 |
| AFP/Scanpix nuotr./Malis |
Didžioji dalis Malio gyventojų užsiima gyvulių auginimu ir žuvininkyste. Medvilnė ir riešutai yra pagrindinis šalies pelno šaltinis. Pagrindiniai maisto produktai yra ryžiai, kukurūzai, sorgai, soros ir manijoka. Ūkininkavimui itin pakenkė dykumėjimas. Pagrindiniai eksporto produktai – auksas ir medvilnė, iš jų gaunama 80 proc. eksporto pajamų.
Malis turi daug naudingųjų iškasenų, tačiau daugumos jų vietos dar neatrastos. Be urano, šalyje glūdi naftos, gamtinių dujų, aukso, deimantų ir vario atsargos. Geidžiamo laimikio siekiančios tarptautinės kompanijos jau seniai dairosi Malyje.
Kodėl Malio kariuomenė tokia silpna?
Malio kariuomenė yra beviltiška. Jau daugybę metų šalies ginkluotosios pajėgos nebuvo apmokomos, jų ginkluotė visiškai apleista. Pastaraisiais metais kariai masiškai dezertyravo. Priežastis – itin menkas atlygis, siekiantis apie penkis dolerius per mėnesį.
Kariuomenė, anot gynybos ministro, turi tik apie 200 veikiančių transporto priemonių, pasenusių tankų iš Rytų Vokietijos atsargų. Karinės oro pajėgos varganos, iš keturių sraigtasparnių veikia vos du.
Karinė užsienio pagalba, apmokant karininkus JAV ir Europoje, davė mažai naudos. Šių misijų tikslas – apmokyti motyvuotus pareigūnus remiantis demokratinėmis vertybėmis. Tačiau kapitonas Sanogo, mokęsis JAV, savo žinias politinio vakuumo metu panaudojo kariniam perversmui rengti ir trumpai pats save buvo vainikavęs prezidentu.
Kokie kariniai planai?
Paryžius tikisi greito rezultato, tačiau ar tai pavyks, kelia abejonių.
Dar neįpusėjus sausiui buvusioje kolonijoje staiga operaciją pradėjusi Prancūzija šiuo metu sulaukia logistinės kitų šalių paramos, įskaitant Didžiąją Britaniją ir JAV.
Europos Sąjungos valstybės į Malį ketina nusiųsti apie 200 apmokymo karių. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Malyje bus apie 2 500 karių, prezidentas Francois Hollande'as iš pradžių minėjo 750 karių skaičių.
Neseniai Prancūzija iš Dramblio Kaulo kranto į Malį perkėlė 30 tankų. Tai rodo, kad sukilėliams nugalėti vien naikintuvų nepakaks. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba žada 3 300 Vakarų Afrikos valstybių karių pagalbą.
