Dėl ko kai kurie, paėmę ginklą į ranką ir atsidūrę mūšio lauke, sužvėrėja? Atrodytų, karas savaime yra siaubingas reiškinys – naikinamas valstybių ir žmonių turtas, kenkiama gyvūnijai ir gamtai apskritai, žlugdomas ne vien kariaujančių šalių ūkis, nekalbant apie karių ir taikių gyventojų žūtis.
Lyg to nepakaktų, okupantai ne šiaip užima svetimą teritoriją, bet ima plėšti namus, žudyti tiesiog gatvėje pamatytus žmones, prievartauti moteris ar net vaikus. Ne šiaip nužudo priešiškos valstybės karį, bet dar ir nupjauna galvą arba gyvą iškastruoja ir tik tada nušauna. Belaisviai ne laikomi tikintis vėliau juos iškeisti į saviškius, bet kankinami arba nužudomi itin žiauriu būdu.
Kodėl valstybės kyla į kovą, o žmonės ne tik siekia iškeltų strateginių tikslų, pavyzdžiui, užimti naujų teritorijų, bet ir imasi nusikaltimų?
Žiaurios būna abi pusės
Per pastaruosius 3 tūkstančius metų Europoje buvo mažai visuotinės taikos laikotarpių. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo įkūrus Europos Sąjungos pirmtakę, be kita ko, ir siekiant užkirsti kelią naujam karui, tarp organizacijos narių nekilo nė vieno karo, nors tam pasiruošti buvo ir laiko, ir išteklių. Kaip paaiškinti šią beveik 80 metų trukusią taiką?
Kai sistemos „sugenda“, karas ir šiais laikais yra įmanomas ar net neišvengiamas.
„Galbūt žmonės, kurie kartu prekiauja, kartu dirba ir priima sprendimus bei taikiai sprendžia neišvengiamus konfliktus, nekariauja vieni prieš kitus, – svarsto Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos psichologė, psichologė-psichoterapeutė majorė Rosita Kanapeckaitė. – Gali būti, kad ten, kur galioja bendra teisė ir vienodos galimybės kreiptis į teismą, kur sukuriami pasitikėjimo mechanizmai, žmonės paprastai gyvena taikiai, nepaisant smulkių nesutarimų.“
Kai sistemos „sugenda“, anot jos, karas ir šiais laikais yra įmanomas ar net neišvengiamas. Pavyzdžiui, kai viena ar abi galimo pilietinio konflikto šalys nėra pasirengusios priimti bendro sprendimo arba nėra mechanizmo rasti ar sukurti naują abiem pusėms priimtiną status quo, galbūt vienintelis būdas išspręsti konfliktą yra karas, o tam tikrais atvejais – šalių atskyrimas į naujas valstybes.
Taip buvo išspręstas ne vienas konfliktas. R.Kanapeckaitė pateikė porą pavyzdžių iš naujausios istorijos: buvusią Jugoslaviją, kuri skilo į Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją, dabartinę Šiaurės Makedoniją, Serbiją bei Slovėniją, ir Sudaną, nuo kurio atsiskyrė Pietų Sudanas.
„Karas gali būti toksiškas šalutinis poveikis, kurį sukelia į politiką ateinantys žmonės, – portalui 15min aiškino karininkė. – Karą lemia daugelio politinių „lyderių“ psichologinė disfunkcija. Bandydami kabintis į valdžią jie atsisako bet kokių principų, imasi visokių veiksmų.
Kiekvienas, kuris stebėjo karą realiu laiku arba istorijoje, pastebėjo, kad abi pusės meluoja ir vykdo žiaurumus.
Dauguma gyvūnų rūšių žudo tik tam, kad gautų maisto. Tie, kurie žudo, bet nesimaitina grobiu, paprastai tai daro tik tada, kai jiems iš tikrųjų kyla fizinė grėsmė. Žmonės žudo vieni kitus, jei kyla grėsmė jų idėjoms. Daugelis karų vyksta dėl politinės ideologijos, religijos, vertybių, įsitikinimų, valdžios sistemų ir pan.“
Taip pat skaitykite: Su kariūnais dirbanti Rosita: „Vyrams labiau patinka struktūra ir disciplina nei emocijos
Ar žmonėms taip reikia patvirtinimo, kad jie pasiryžę dėl jo kariauti? Nors gali skambėti neracionaliai, atrodo, kad taip ir yra.
„Evoliucinės psichologijos specialistai kartais teigia, kad žmonių grupėms natūralu kariauti, nes esame sudaryti iš savanaudiškų genų, kurie reikalauja daugintis, – kalbėjo pašnekovė. – Kitos grupės potencialiai kelia grėsmę mūsų išlikimui, todėl turime su jomis konkuruoti ir kovoti.
