Halyna Tarasevič negrįžta namo į Kyjivą. 38 metų moteris su dviem vaikais iš Ukrainos pabėgo kovo mėnesį, praėjus kelioms savaitėms nuo Rusijos invazijos pradžios, rašo aljazeera.com.
Tris mėnesius jie praleido perpildytame pabėgėlių centre kaimyninėje Moldovoje, kol Šveicarija suteikė jiems prieglobstį.
Vaikai, dvylikametė Olena ir septynmetis Mykola, neseniai pradėjo lankyti mokyklą. Juos supa rūpestingi mokytojai ir bendraklasiai, kurie padeda jiems prisitaikyti prie mokymo vokiečių kalba.
„Jiems čia patinka. Visi mums tokie geri“, – „Al Jazeerai“ sakė meno istorijos diplomą turinti H.Tarasevič.
Grįžusi į Ukrainos sostinę, ji padėjo savo vyrui Olehui vadovauti kanceliarinių prekių parduotuvei.
Olehas tebedirba parduotuvėje, bet prisijungs prie šeimos, kai tik Ukraina pradės leisti vyrams nuo 18 iki 60 metų išvykti iš šalies.
Kitaip nei milijonai kitų karo išvargintų ukrainiečių, Tarasevičiai neprarado patogaus trijų kambarių buto ar darbo. Laimei, nė vienas jų giminaitis ar draugas per karą nežuvo.
Tačiau jie pasiryžę pradėti naują gyvenimą Šveicarijoje.
Jo parduotuvė prieš karą nebuvo itin pelninga, o pereiti į kitą verslą buvo rizikinga, sakė jis.
Iš mokyklos laikų jis atsimena pagrindinius, elementarius vokiečių kalbos pradmenis ir yra pasirengęs likusį gyvenimą praleisti dirbdamas menkai apmokamus, juodus darbus Šveicarijoje dėl savo vaikų ateities.
„Visa, kas geriausia, – vaikams“, – sakė jis, cituodamas sovietinių laikų šūkį.
Prarasti milijonai
Tarasevičių šeimos emigracija rodo baisią Ukrainos demografinę krizę, prasidėjusią dešimtmečius prieš karą.
Nepriklausomybės aušroje 1991 m. Ukrainoje gyveno 52 mln. gyventojų. Dabartinis oficialus skaičius yra 43 milijonai, tačiau visuotinai suprantama, kad ši statistika toli gražu neatitinka tikrovės.
Paskutinis gyventojų surašymas vyko 2001 m., o į dabartinius skaičius įskaičiuota daugiau kaip 2 mln. gyventojų aneksuotame Kryme ir keli milijonai gyventojų dviejuose separatistiniuose dariniuose – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ pietryčiuose.
Prieš karą mažiausiai 8 mln. ukrainiečių dirbo Europoje visą ar ne visą darbo dieną, nes jiems buvo taikoma bevizio režimo politika. Taip pat buvo palyginti lengva gauti darbo vizą.
Daugelis jų dirbo sezoniniais žemės ūkio darbininkais, vairuotojais, statybininkais ar kasininkais ir namo grįždavo tik per Velykas ar Kalėdas.
Su kiekvienu atlyginimu jie atidėdavo dalį pinigų naujam namui ar butui gimtajame mieste ar kaime.
Tokiose šalyse kaip Lenkija, kur milijonai jaunų lenkų persikėlė dirbti į Vakarus, ukrainiečiai įžvelgė galimybę, kad trūksta darbininkiškų darbų.
O kai kurie jauni ukrainiečiai, susipažinę su gyvenimu Europos Sąjungoje, dabar pasiryžę kurti gyvenimą šiame bloke.
„Būdamas šešiolikos jis apsilankė Vokietijoje ir iš karto man pasakė: „Aš mokysiuosi vokiečių kalbos ir stosiu į universitetą“, – apie savo devyniolikmetį sūnų Aleksandrą pasakojo Kyjivo gyventoja Kateryna Michailenko.
Šiuo metu Aleksandras studijuoja statybos inžineriją Hamburgo universitete. Jis turi merginą iš Juodkalnijos ir ne visą darbo dieną dirba boulinge.
Tėvams jis skambina bent kartą per dieną.
„Ačiū Dievui už „WhatsApp“, – sakė jo tėvas Michailenka, kuris uždirba mažiau nei 20 dolerių per dieną, dirbdamas maisto prekių parduotuvėje.
Didesni atlyginimai?
Karas Ukrainoje pakurstė didžiausią Europos pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Jungtinių Tautų duomenimis, nuo karo pradžios visoje Europoje užregistruota 7,7 mln. pabėgėlių iš Ukrainos, daugiausia jų atvyko į Lenkiją.
Tačiau negrįžtamas Ukrainos demografinis nuosmukis prasidėjo dar sovietmečiu ir yra susijęs su katastrofišku gyventojų praradimu per Antrąjį pasaulinį karą bei sparčia urbanizacija.
Pasaulio banko duomenimis, 2020 m. Ukrainos gimstamumo rodiklis buvo 1,22 vaiko, tenkančio 1000 moterų, ir tai yra vienas mažiausių pasaulyje.
Palyginimui, vidutinis pasaulinis rodiklis buvo 2,2, Kanadoje – 1,4, Rusijoje – 1,51, Jungtinėje Karalystėje – 1,56, Peru – 2,21.
Dėl tokio Ukrainos rodiklio natūralus gyventojų prieaugis atrodo neįmanomas, o senstanti visuomenė dar labiau apsunkins pokario ekonomikos atsigavimą, teigia ekspertai.
„Masinis pabėgėlių grįžimas yra susijęs su karo padėtimi, o ilgalaikėje perspektyvoje – su ekonominės plėtros strategija“, – sakė Kyjive dirbantis analitikas Aleksejus Kušchas.
Pasak jo, Ukrainai reikia repatriacijos programos, tačiau ji neįgyvendinama be klestinčios ekonomikos.
Pakilimas įmanomas tik tuo atveju, jei bus peržiūrėtas visas ekonomikos modelis, nes Ukrainos finansinis elitas pernelyg įpratęs gyventi iš grūdų ir plieno eksporto, sakė jis.
„Priešingu atveju Ukrainos laukia demografinė krizė – mažiau nei 30 mln. gyventojų, iš kurių 10 mln. yra pensininkai“, – reziumavo analitikas.
Tačiau kitas ekspertas teigė, kad darbingo amžiaus žmonių trūkumas gali būti ekonomiškai naudingas.
„Dėl darbo rinkos deficito darbo užmokestis tiems, kurie liks, padidės“, – „Al Jazeerai" sakė Vokietijos Brėmeno universiteto tyrėjas Nikolajus Mitrochinas.
Jis pridūrė, kad vis dar „archajiška“ ekonomika turės būti modernizuota, ypač žemės ūkio sektoriuje, kur vis dar labai trūksta žemės ūkio darbininkų.
Nėra namų, į kuriuos būtų galima grįžti
Kovo 26 d. rusų bomba pataikė į Maksimo Kolesnikovo gyvenamąjį namą, praėjus savaitei po to, kai jis, jo motina, žmona ir dukra paliko apgultą pietinį Mariupolio miestą.
Šiomis dienomis Mariupolį okupavo Rusija, o M.Kolesnikovas nežino, kuriam laikui.
Jo šeima apsigyveno mažame Lenkijos kaime netoli Krokuvos.
Jie gyvena viename kambaryje ir dažniausiai nuobodžiauja ir kivirčijasi visą dieną, sakė jis.
„Bet nuobodulys yra geriau nei mirtis“, – „Al Jazeera“ pripažįsta 49 metų teisininkas, Kyjive dirbantis taksistu.
Jis pasirengęs prisijungti prie jų, kai tik atsivers sienos, nes iš naujo pradėti gyvenimą nuo nulio Kyjive kol kas nemato galimybės.
„Niekada negalėsiu uždirbti tiek, kad užtektų naujam butui“, – konstatavo jis.