Praėjus daugiau nei 120 dienų po Rusijos invazijos į Ukrainą Ukrainos kariuomenė privertė okupantus visiškai pasitraukti iš Kyjivo, Černihivo ir Sumų regionų. Aplink Charkivą pamažu išlaisvinamos gyvenvietės. Praėjus kuriam laikui po išsilaisvinimo, kariuomenė ir valdžios institucijos leidžia žmonėms grįžti namo. Kai kurie iš jų jau spėjo atlikti nedidelius remonto darbus ir vėl gyvena savo namuose bei tikisi, kad iš jų nebereikės bėgti.
Teko bėgti iš namų
Darja Chižniakova su vyru savo bute Hostomelio mieste netoli Kyjivo gyvena tik kelerius metus. Šeima dešimtmetį taupė, kad įsigytų savo svajonių butą, kuriame galėtų gyventi patogiai.
Vasario 24 d. šeima buvo namuose. Be to, jų aplankyti buvo atvykę draugai iš Kyjivo, kurie manė, kad mažame miestelyje bus saugiau. Jie neketino niekur eiti, nes tikėjosi, kad viskas greitai baigsis. Tačiau viskas greitai pasikeitė, kai pro savo langą Darja pamatė, kaip dega vietinis oro uostas. Nuo jo iki namų – vos trys kilometrai.
„Mes nenorėjome palikti namų, bet atskrido naikintuvai. Supratome, kad mums reikia slėptuvės, o mūsų namuose jos nebuvo, todėl nuvykome į Kyjivą, į vyro darbovietę, nes ten buvo slėptuvė nuo bombų“, – prisimena D.Chižniakova.
Šeima vylėsi, kad namo grįš po poros dienų, tačiau tai užtruko porą mėnesių. Kitą dieną išvykti iš Hostomelio jau buvo mirtinai pavojinga – tiltas buvo sugriautas, o okupantai tiesiog šaudė į keliu važiuojančius automobilius.
Bute įsikūrė okupantai
Kovo 8 d. daugiabučio namo pokalbių kambaryje internete pasirodė žinutė, kad į namą įsikėlė okupantai. Po poros dienų Hostomelyje dingo elektra ir ten esantys žmonės nebegalėjo perduoti informacijos apie miesto ir konkretaus namo būklę. Todėl išvykę žmonės paprasčiausiai nežinojo, kas nutiko jų namais. Tai tęsėsi tris savaites, kurios buvo sunkiausias laikotarpis.
„Informacija apie namą pateko atsitiktinai. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puslapyje buvo paskelbtas vaizdo įrašas iš Hostomelio. Jame buvo matomas nepažeistas mūsų namas, tačiau paaiškėjo, kad okupantai namo kieme stato savo tankus. Anksčiau daug ginčydavomės su kaimynais, siekdami, kad į mūsų kiemą neįvažiuotų automobiliai. O jie – su tankais“, – pasakoja D.Chižniakova.
Namas stovi aukštumoje, todėl iš jo buvo geras apžvalgos taškas. Todėl rusai ten įrengė šaudymo punktą ir iš ten šaudė. Žmonės buvo įsitikinę, kad Ukrainos pajėgos į juos taikysis, todėl namas neišliks.
„Įsivaizdavau, kad pro mano buto langą gali įskrieti raketa arba kad 10 aukštų name liks tik 5 aukštai. Bet kad jie čia gyvens, man niekada nekilo mintis. Na, gyvena, tai gyvena. Buvo aišku, kad jie vogs... Gaila. Tokiomis akimirkomis iš naujo įvertinate savo padėtį, suprantate, kad materialūs dalykai nėra svarbūs. Bet tuo pat metu atsibundi ir galvoji – kaip taip gali būti, juk turiu puikių indų, kuriuos daug metų rinkau, ir man jų gaila. Buvo skaudu tai girdėti, žinoti“, – dalijasi išgyvenimais Darja.
Jie pavogė visus mūsų brangius papuošalus, vertingus daiktus, kietuosius diskus su visomis mūsų dešimties metų gyvenimo nuotraukomis ir vaizdo įrašais, net kilimą paėmė.
Išvogė viską, ką rado vertingo
Balandžio pabaigoje okupantai paliko Kyjivo regioną. Kai kurie žmonės, sužinoję, kad rusų nebėra, iš karto pradėjo grįžti namo. Praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po išvykimo, gegužės pradžioje Darja su vyru pirmą kartą išdrįso grįžti į savo butą.
Pakeliui namo pora suprato, kad jiems pasisekė.
