Rusijos portaluose platinamoje publikacijoje tvirtinama:
„Ukrainiečių literatūra buvo įtraukta į privalomą „ukrainizmo kursų“ programą. Tačiau reikalai klostėsi prastai, gyventojai buvo abejingi ukrainiečių kalbai ir kultūrai.
Esmė tame, kad ukrainiečių kalbą daugiausia kūrė Haličinos ukrainofilai, kurie darė viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad šią kalbą kuo labiau atitrauktų nuo visos Rusijos šaknų.
Tuo tikslu buvo įvesti dirbtiniai žodžiai – skoliniai iš lenkų, vokiečių, lotynų kalbų, bei sugalvoti nauji žodžiai. Buvo siekiama kalbos „originalumo“, o ne jos suprantamumo, patogumo žmonėms“.
Bendrinės kalbos pagrindas – Poltavos regiono tarmės
Ukrainiẽčių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos slavų kalbų šakos rytų grupės kalboms. Skiriama ukrainiečių kalbos 4 pagrindinės tarmės: šiaurės, pietryčių, pietvakarių ir rusinų tarmė.
Gerai žinomi istoriniai faktai liudija, kad šiuolaikinės ukrainiečių bendrinės kalbos lopšys buvo visai ne Haličinoje.
Apskritai jos pagrindas yra Poltavščinos – Vidurio Padnieprės, t. y. centrinės ir net rytų Ukrainos, tarmės.
Jų pagrindu buvo sukurti tokie klasikiniai ukrainiečių literatūros paminklai kaip, pavyzdžiui, Ivano Kotliarevskio „Eneida“.
Ivano Ogienkos veikale (pirmą kartą išleistame emigracijoje, Kanadoje 1949 m.) pateikiama tokia svarbiausių naujųjų laikų ukrainiečių literatūrinės kalbos formavimosi etapų charakteristika:
Ivano Ogienkos veikale (pirmą kartą išleistame emigracijoje, Kanadoje 1949 m.) pateikiama tokia svarbiausių naujųjų laikų ukrainiečių literatūrinės kalbos formavimosi etapų charakteristika:
„1804 m. Charkive buvo atidarytas pirmasis Ukrainos universitetas, ir nuo to laiko šis miestas tapo ukrainiečių kultūros, literatūros ir kalbos centru.
Literatūrinis judėjimas čia buvo labai gyvas – gimė spauda, buvo leidžiami ukrainietiški literatūros rinkiniai, knygos, vystėsi literatūrinė kalba.
Kultūrinis judėjimas buvo toks stiprus, kad per pirmąjį XIX a. dešimtmetį Charkive buvo išleista pusė visų (210 leidinių), kurie tuo metu buvo išleisti visoje Rusijoje („Ukraina“, 1927, kn. 6, p. 31).
Pačioje XIX a. pradžioje pavadinimai Ukraina ir ukrainiečių kalba galutinai įsitvirtino kaip nacionaliniai vardai“, – rašoma mokslininko veikale.
Neabejotina, kad Lvivas ir visa Galicija tam tikru istoriniu etapu tapo svarbiu ukrainiečių kultūros ir nacionalizmo centru.
Tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad ukrainiečių kalba yra „dirbtinis“ kūrinys.
Istoriškai ji susiformavo centrinės ir pietinės Ukrainos, Kyjivo, Poltavos ir Charkivo tarmių pagrindu.
Tačiau šis faktas, visuotinai žinomas profesionalių filologų, labai nepalankus šiuolaikinei Rusijos propagandai, kuri visais būdais bando menkinti ukrainiečių tapatybę.
15min verdiktas: melas. Tiesioginis faktų, susijusių su tikrąja ukrainiečių kalbos kilme, iškraipymas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
