Karys apie siaubo naktį prie Robotynės: „Ten viskas užminuota“

Straipsnyje pasakojama apie vos 25 metų vyrą, 47-osios mechanizuotosios brigados išminuotoją, kuris prieš tris savaites su dešimčia vyrų iš bataliono „Skala“ šturmo būrio buvo išsiųstas į naktinę misiją išminuoti rusų pozicijų netoli neseniai išlaisvinto Robotynės kaimo, esančio pirmojoje iš trijų Rusijos gynybinių linijų pietiniame fronte.

Jis pasakojo, jog tą naktį su bičiuliu šarvuotosiomis amerikiečių perduotomis mašinomis „Bradley“ keliavo Robotynės link, tačiau jau pakeliui papuolė į rusų artilerijos ugnį.

„Tai buvo nepanašu į tai, ką girdėjau anksčiau, buvo neįmanoma atskirti vieno sviedinio sprogimo nuo kito... Aplink mus pradėjo griūti namai“, – tos nakties detales leidiniui „The Times“ atskleidė kariškis.

Jo teigimu, apšaudymas niekaip nesiliovė, galiausiai keturi iš dešimties jo būrio vyrų žuvo. Išgyvenusieji pačiupo sužeistą „The Times“ istorijos herojų Artūrą ir nuvilko jį pusiau sąmoningą atgal į šarvuotį ir jį evakavo.

Vyras atviravo, kad, nors ir išgyveno siaubingą naktį prie Robotynės, patyrė sužeidimų, kurie paveikė jo kalbą, jis vėl sugrįžo į minų laukus.

Pasak žurnalisto, vienu metu Artūras pasilenkė į priekį ir pratarė: „Aš taip džiaugiuosi, kad dar esu gyvas.“ Tą minutę kambaryje niekas nežinojo, ką atsakyti.

„Zuma press“/„Scanpix“/Ukrainos kariai

Išminuotojai po mūšio lauką juda keliais, rankose laikydami zondus, kurie padeda išvalyti minų laukus. Dažnai jie susiduria su apšaudymais, tačiau jų tikslas pateisina bet kokius sunkumus – jie nori, kad ukrainiečių technika būtų nesugadinta ir galėtų judėti toliau.

„Visi norėjome, kad mūšis vyktų greičiau, – „The Times“ pasakojo 49 metų karys šaukiniu Dedas, dar vienas 47-osios brigados žvalgas. – Tačiau nesuvokėme, kokie bus tie laukai, kaip tankiai jie užsėti minomis“.

„Viskas užminuota. Laukai, miškai, mašinų liekanos, tranšėjos – viskas. Štai kodėl mes tapome pagrindiniais mūšio kareiviais, budinčiais vyrais, kaip tie, kurie dalija picas. Turite purviną minų lauką ar užminuotą tranšėją? Skambinkite išminuotojams“, – pridūrė jis.

Tuo tarpu kitas 41 metų kariškis, kalbėjęs su „The Times“ žurnalistu, prisipažino prieš karą dirbęs mėsininku. Tačiau dabar jo darbas – šaudyti.

Jis taip pat dalyvavo neseniai vykusiame išpuolyje prie Robotynės. Jo transporto priemonė buvo sustabdyta minosvaidžio, o netoliese stovėjusį išminavimo automobilį susprogdino artilerija. Per sprogimą žuvo du įgulos nariai.

„IMAGO“/„Scanpix“/Sprogimas išminavimo misijos metu

Nepaisant to, keturi likę gyvi žvalgai prisijungė prie grupės pėstininkų, kurie puolė rusų tranšėjas.

„Tie išminuotojai buvo pašėlę vaikinai. Jie bėgo į priekį kartu su mumis pėsčiomis, visa mūsų įranga buvo sudaužyta, mėtė į rusų tranšėjas savadarbes granatas, kurias pasigamino iš energetinio gėrimo butelių ir sprogmenų. Šiandien niekur neapsieiname be jų“, – pasakojo vyras. „The Times“ pažymėjo, kad būtent „lėtasis darbas“, kurį atlieka išminuotojai, lemia kontrpuolimo tempą.

Per vieną iš paskutinių Dedo kovinių misijų netoli Robotynės šturmuotojas per apšaudymą supanikavo, įbėgo į minų lauką ir, sprogus minai, buvo sužeista jo koja. Išminuotojas turėjo išvalyti pakankamai platų plotą sužeistajam, kad kiti du kariai galėtų jį ištraukti, kol jis pats buvo apšaudomas.

„Streso lygis buvo neįtikėtinas“, – prisiminė jis.

Visi „The Times“ pašnekovai teigė, kad apie baimę daugiau galvojo po kovinės misijos nei jos metu. Įvykių sūkuryje juos esą motyvavo suvokimas, kad nuo jų darbo priklauso kontrpuolimo rezultatai.

„Zuma press“/„Scanpix“/Išminuotojas

„Tą naktį prie Robotynės jau trečią kartą patyriau stiprų smegenų sukrėtimą nuo sviedinio sprogimo ir buvau paguldytas į ligoninę. Kai dirbu, man viskas gerai, mano protas susikaupęs. Būtent tarp misijų turiu laiko pagalvoti apie tai, kad ateina baimė ir mano dienos tampa sunkesnės“, – atskleidė Artūras.

„Tačiau man vis dar labai sunku susitaikyti su tuo, kad, nors ir tikiu savo darbu, galiu nesugebėti jo atlikti“, – pridūrė jis.