C.Puigdemont'as antradienį pareiškė, kad atsispirdamas nuo žmonių jam suteikto pasitikėjimo paskelbti nepriklausomybę būtent taip ir padarys. Tiesa, jis iškart pridūrė, kad deklaracija atidedama, nes bus siekiama dialogo su Madridu ir tarptautine bendruomene.
Dabar svarbiausia, kaip reaguos Ispanijos vyriausybė. Pirmieji pareiškimai, aišku, nieko gero nežada: vicepremjerė Soraya Saenz de Santamaria, pavyzdžiui, pasakė, kad C.Puigdemont'as yra „žmogus, nežinantis, kur yra, kur eina arba su kuo nori eiti“.
O teisingumo ministras Rafaelis Catala pakartojo vyriausybės poziciją, kad spalio 1-osios referendumas buvo neteisėtas, todėl jo rezultatai negalioja.
Ką sako politikai Madride?
Galiausiai Ispanijos užsienio reikalų ministras Alfonso Dastis apkaltino C.Puigdemont'ą ėmusis gudrybių ir įspėjo, kad jo veiksmai sukels sumaištį ekonomikoje ir visuomenėje.
„Tai tik triukai – jie vėl apgaule siekia gauti viską, – sakė A.Dastis. – Jis daro tą patį, kaip ir visada, eina keliu, nuvesiančiu mus prie padėties, kokios Katalonijoje nenorime matyti – neramumų ekonomikoje ir visuomenėje.“
Madridas anksčiau yra grasinęs aktyvuoti 155-ąjį Ispanijos Konstitucijos straipsnį ir suspenduoti Katalonijos autonomiją arba netgi pasodinti C.Puigdemont'ą į kalėjimą.
„Jis sako, kad jie laimėjo, galvoja, kad turi teisę į nepriklausomybę po šio vadinamojo referendumo, o tada Katalonijos parlamento prašo šio pareiškimo padarinius atidėti, – piktinosi diplomatijos vadovas. – Siaubinga taip elgtis su savo parlamentu.“
Ispanijos ambasadorius Prancūzijoje Fernando Cardereras prancūzų radijui RTL savo ruožtu sakė, kad „C.Puigdemont'o paskelbimas primena perversmą, išskyrus tai, kad į parlamentą neįsiveržia ginkluoti asmenys“.
Komentuodamas katalonų lyderio sprendimą suspenduoti nepriklausomybės paskelbimą, F.Cardereras sakė: „Negali atidėti kažko, kas neegzistuoja. Nepriklausomybė – kaip nėštumas: arba esi nėščia, arba ne.“
Per balsavimą spalio 1-ąją 90 proc. pareiškusiųjų nuomonę pasisakė už nepriklausomybę, tačiau atsiskirti nuo Ispanijos nenorintys Katalonijos gyventojai referendumą daugiausia boikotavo.
Madridas anksčiau yra grasinęs aktyvuoti 155-ąjį Ispanijos Konstitucijos straipsnį ir suspenduoti Katalonijos autonomiją arba netgi pasodinti C.Puigdemont'ą į kalėjimą. Trečiadienį ministrų kabinetas jau surengė nepaprastąjį posėdį.
Bet C.Puigdemont'as, paskutinę minutę atsitraukęs nuo uolos krašto ir nepaskelbęs visos deklaracijos dėl nepriklausomybės, galbūt laimėjo sau ir Katalonijai laiko.
Kaip bus įvertinta C.Puigdemont'o kalba?
Tolesni įvykiai greičiausiai priklausys nuo to, kaip bus interpretuojama C.Puigdemont'o kalba. Daug kas Madride ją įvertino kaip nepriklausomybės deklaravimą – esą katalonų lyderis tik pasakė, kad formaliai „kelioms savaitėms atidedamas“ pritarimas dokumentui.
Jei Ispanijos vyriausybės interpretacija bus būtent tokia, Madridas turbūt ims dar labiau didinti spaudimą katalonams. O tai gali reikšti Konstitucijos 155-ojo straipsnio aktyvavimą – tokiu atveju regiono autonomija būtų suspenduota, be to, būtų paskelbti nauji regioniniai rinkimai.
Žinoma, įmanomos ir naujos baudos Katalonijos valdžios pareigūnams ar jų areštai. Premjeras Mariano Rajoy trečiadienį jau sušaukė nepaprastąjį ministrų kabineto posėdį, o vėliau tą pačią dieną kreipsis į parlamentą.
Kas bus, jei Madridas aktyvuos 155-ąjį straipsnį?
Ispanijos Konstitucijos 155-asis straipsnis, dar vadinamas „branduoliniu mygtuku“, leidžia vyriausybei imtis visų „reikalingų priemonių“, kad būtų užtikrinamas maištingo autonominio regiono paklusnumas.
Pavyzdžiui, įmanomas pareigūnų atleidimas iš postų, naujų vietos rinkimų skelbimas, vietos policijos pajėgų perėmimas.
Kalbama, kad Madridas spaudimą didintų palengva – perimtų policijos kontrolę, užrištų centrinės vyriausybės iždą ir bent laikinai perimtų televizijos kanalo TV3 valdymą.
Tačiau toks žingsnis būtų laikomas ekstremaliu ir itin rizikingu – Madride auga susirūpinimas, kad būtų sunku įvykdyti nurodymus, nes gali kilti nauja smurto banga.
Be to, dalis Katalonijos policijos (Mossos d'Esquadra) pareigūnų, kurių iš viso yra 17 tūkst., spalio 1-ąją nepakluso Ispanijos teismų nurodymams neleisti įvykti referendumui. Ar jie galėtų ir vėl priešintis Madrido valiai?
„Labiausiai bijome dėl to, kad panaudosime 155-ąjį straipsnį, kad perimtume policijos kontrolę ir išvaikytume vyriausybę, bet bus tiesiog atsisakyta mums paklusti“, – neseniai „Financial Times“ teigė vienas Ispanijos parlamentaras.
Negana to, Katalonijoje netrūksta aktyvistų, ypač marksistų, kurie geba greitai mobilizuoti daug žmonių ir neabejotinai priešintųsi nurodymams iš sostinės nevengdami smurto.
Galiausiai 155-ojo straipsnio aktyvavimas Madridui būtų katastrofa viešųjų ryšių prasme.
Kokios katalonų dialogo su Madridu galimybės?
Jos iš tiesų menkos. Ispanijos vyriausybė atkakliai teigia, kad su katalonais nesiderės, kol jų valdžia toliau sieks nepriklausomybės.
Ispanijos Konstitucija, priimta 1978 metais, skelbia, kad valstybė yra „nedaloma“, o teismai yra nutarę, kad balsavimai dėl nepriklausomybės ir kitokie būdai ją pasiekti yra nelegalūs. Madridas teigia, kad negali derėtis dėl nepriklausomybės deklaracijos, kuri nėra legali.
„Dialogas tarp demokratų vyksta įstatymų rėmuose“, – antradienio vakarą pabrėžė vicepremjerė S.Saenz de Santamaria.
Katalonijos nepriklausomybės šalininkai, tiesa, gali bandyti patraukti į savo pusę opozicines Ispanijos partijas ir nuteikti jas prieš valdančiąją Liaudies partiją. Tačiau visos jos, išskyrus kraštutinių kairiųjų judėjimą „Podemos“, iki šiol rėmė vyriausybę krizės Katalonijoje klausimu.
Kokios tarptautinio tarpininkavimo galimybės?
Katalonijos vyriausybė antradienį skelbė, kad atsiveria „keli daug žadantys tarptautinio tarpininkavimo kanalai“, tačiau tai kol kas ir lieka tik žodžiais.
Katalonijos vyriausybė antradienį skelbė, kad atsiveria „keli daug žadantys tarptautinio tarpininkavimo kanalai“, tačiau tai kol kas ir lieka tik žodžiais.
C.Puigdemont'ui tarptautinis įsikišimas labai reikalingas – jo vyriausybė tikrai supranta, kad be tarptautinio pripažinimo bet kokia nepriklausomybės deklaracija būtų tuščia.
Tačiau Europa kol kas tvirtai stovi Madrido pusėje. Tiek Europos Komisijos, tiek atskirų šalių – Prancūzijos, Vokietijos – pareigūnai teigia, kad reikia laikytis įstatymų.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas antradienį pabrėžė, kad ES neturėtų tarpininkauti krizėje, nes tuomet sukrustų separatistiniai judėjimai kitur Europoje.
Ar Katalonijos vyriausybė vieninga?
C.Puigdemont'as ir judėjimas už nepriklausomybę „Junts pel Si“ Katalonijos parlamente, tiesą sakant, daugumos neturi – reikia radikalių kairiųjų partijos „Liaudies vienybės kandidatūra“ (CUP) paramos. O CUP, siekianti greito atsiskyrimo nuo Ispanijos, nebuvo patenkinta C.Puigdemont'o kalba.
„Galbūt mes praradome galimybę, – piktinosi CUP atstovė regioniniame parlamente Anna Gabriel. – Su Ispanijos valstybe galima derėtis tik jau būnant Katalonijos Respublika.“
Aišku, galbūt CUP pakentės kelias savaites. Bet C.Puigdemont'as tikrai įsiutins kraštutinius kairiuosius, jei greitai nepaskelbs visiškos nepriklausomybės.
CUP Katalonijos parlamente turi tik 10 vietų iš 135, tačiau, be šios partijos, nepriklausomybės šalininkai nebeturėtų daugumos. Jei CUP galutinai susipyks su C.Puigdemont'u, nauji regioniniai rinkimai bus neišvengiami.
Kodėl kilo krizė?
Katalonija yra integrali Ispanijos valstybės dalis nuo XVI amžiaus, prieš tai kraštas priklausė Aragono karalystei. Tačiau daug katalonų laiko save atskira tauta ir didžiuojasi savita istorija, kalba bei kultūra.
Tiesa, nepriklausomybę istoriškai remdavo tik apie 15–20 proc. regiono gyventojų. Padėtis ėmė keistis tik 2009–2010 metais, kai Ispanijai skaudžiai smogė pasaulinė ekonominė krizė – katalonai dėl negandų ėmė kaltinti elitą Madride.
Nemažai katalonų 2010-aisiais pasipiktino, kai Ispanijos Konstitucinis Teismas atmetė kelias Katalonijos statuto dalis, pagal kurias regionui būtų buvusi suteikta platesnė autonomija. 2013 metais nepriklausomybę rėmė jau 49 proc. krašto gyventojų.
Jau kelerius metus nepriklausomybės nuo Ispanijos idėją palaiko apie 41 proc. Katalonijos gyventojų – mažuma.
2014-aisiais Katalonijoje vyko neįpareigojantis balsavimas dėl nepriklausomybės, kurį vyriausybė Madride ignoravo. Tada apie 80 proc. balsavusiųjų pasisakė už atsiskyrimą nuo Ispanijos, bet balsavo mažiau nei 50 proc. tokią teisę turinčių žmonių.
Jau kelerius metus nepriklausomybės nuo Ispanijos idėją palaiko apie 41 proc. Katalonijos gyventojų – mažuma. Vis dėlto jos užteko, kad 2015-aisiais po regioninių rinkimų į valdžią ateitų nepriklausomybės šalininkų koalicija, kuri ir paskelbė – beje, pažeisdama pačios Katalonijos įstatymus – spalio 1-osios referendumą.
Po dramatiškų kelių pastarųjų savaičių neaišku, ar parama nepriklausomybei Katalonijoje išaugo, ar sumažėjo. Tenka laukti naujų apklausų rezultatų.
Ką sako įstatymai?
Ispanijos 1978 metų Konstitucija, kuriai mažiau nei prieš keturis dešimtmečius pritarė apie 90 proc. Katalonijos gyventojų, skelbia, kad šalis negali būti išardyta.
Būtent todėl šalies Konstitucinis Teismas jau kelis kartus yra nutaręs, kad rengti referendumą dėl Katalonijos nepriklausomybės reiškia pažeisti Ispanijos Konstituciją. Šį dokumentą, žinoma, galima pakeisti, tačiau tai gali padaryti tik visos Ispanijos parlamentas.
