Tuomet prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas per „FaceTime“ programėlę privačiame televizijos kanale pasirodė šokiruotas, bet tvirtas. Jis žengė tipinį populistinį žingsnį – pakvietė žmones į gatves ir Stambulo Atatiurko oro uostą. Kol jam lojalios policijos pajėgos kovėsi Ankaroje, šimtai žmonių Stambule išėjo į gatves ir pradėjo nuginkluoti karius.
Tuomet JAV prezidentas Barackas Obama, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, net trys Turkijos opozicijos partijos atėjo į pagalbą – pareiškė, kad demokratiškai išrinktos valdžios turi būti gerbiamos.
Greitai paaiškėjo, kad perversmas buvo mėginamas įvykdyti turint gana ribotus išteklius ir mažai paramos aukščiausiame armijos lygmenyje. Esminės kariuomenės pajėgų dalys nesusidėjo su perversmininkais, kuriems dėl to nepavyko greitai perimti šalies kontrolės. Šeštadienio ryte premjeras galėjo pareikšti, kad teisėta šalies valdžia visiškai kontroliuoja Turkiją.
Mirus daugiau nei 160 žmonių, per 1400 – sužeistiems, suėmus beveik 3000 žmonių, Turkija žengia į sudėtingą savo istorijos etapą. Ne tik kaip vaiduokliai sugrįžo kariniai perversmai (kurių aiškiai nepalaiko visuomenė – apklausos rodo, kad jiems nepritaria 80 proc. gyventojų, nors tik 50 proc. palaiko valdančiąją AKP partiją), tačiau smūgis Turkijos prestižui bus galingas.
Neramumai Turkijoje kilo praėjus vos kelioms dienoms po NATO susitikimo, kuriame Aljansas tvirtai išsakė paramą Turkijai kovoje su „Islamo valstybe“.
Ekonominė žala bus didelė – tai dar vienas smūgis turizmui ir oro kelionėms per Stambulo oro uostą, kurie jau ir taip kentėjo nuo terorizmo grėsmės. Ir kentės dar labiau.
Šalies viduje pasekmės taip pat bus skaudžios, kalbant apie įstatymo viršenybę ir poliarizaciją. Neabejotinai perversmą organizavusiems asmenims bus rengiamas didelis teismas, o premjeras jau prabilo apie mirties bausmės įvedimo galimybę. Jau vien tai Turkiją atitolintų nuo ES standartų ir galėtų įšaldyti derybas su šia sąjunga (nors tai dabar tikriausiai mažiausiai rūpi Turkijos valdžiai). Viduje dar daugiau žalos padarys tikėtina raganų medžioklė prieš tikrus ir tariamus JAV gyvenančio musulmonų dvasininko Fatullah Guleno šalininkus.
Žvelgiant tarptautiniu mastu, Vakarai aiškiai „balsavo už Erdoganą“ dėl labai paprastų priežasčių. JAV ir visai koalicijai, kovojančiai su IS, Indžirliko oro pajėgų bazė yra be galo svarbi – iš jos kasdien vykdomos operacijos į šiaurės Siriją. Kai IS džihadistai yra apsupti Rakoje, pralaimi ir kitose vietose, dabar yra ne laikas apsunkinti karines operacijas – ypač, kai dar nėra susitarta su Rusija.
Vakarai aiškiai „balsavo už Erdoganą“ dėl labai paprastų priežasčių
Kas dar svarbiau – iš Ankaros tikimasi, kad ji žengs tvirtą žingsnį prieš IS, nepaisant to, kad gali gauti skaudų atsaką. Teroristų organizacijos gyvybiškai svarbus kelias driekiasi per Turkijos-Sirijos sieną. Nors ir sumažėjusiais kiekiais, bet juo vis dar keliauja džihadistai, amunicija, kontrabandinė nafta.
IS gajumas ir šių teroristų atakos Paryžiuje, Briuselyje, o dabar – ir Nicoje, reiškia tik vieną – Vakarai su šia džihadistų organizacija kovos visu pajėgimu. Turkijos situacija nėra kitokia, nors ir kelerius metus ji mėgino pernelyg nesivelti į kovą su IS. M.Pierini svarsto, kad nepavykęs karinis perversmas šalyje gali pastūmėti Ankarą priimti lemiamus sprendimus dėl karo su IS.
Karinės operacijos prieš Turkijos Kurdistano darbininkų partiją (PKK) šalies pietvakariuose yra pareikalavusi didelių išteklių ir aukų ir iš civilių, ir iš kariuomenės, per jas buvo sugriauti ištisi miestų rajonai. Visi analitikai sutaria, kad reikia atkurti taikos procesą, kuris pradėtas vos prieš kelerius metus, tačiau nutrūko 2015 m. liepą. Ar Turkijos valdžia norės ir gebės pereiti prie taikaus sprendimo paieškų po mėginimo įvykdyti perversmą? Tai kitas svarbus klausimas.
Galiausiai, kur link eis Turkijos neliberali demokratija po tokio mėginimo ją nuversti? Neišvengiamai šis destabilizacijos epizodas – net ir labai trumpas – Turkijos prezidentą tikrai pastūmės siekti dar daugiau galios. Vakarų raginimai laikytis demokratinių principų ir įstatymų viršenybės dabar turės mažai įtakos, o perversmo organizatorių pakurstyta baimė šalies vadovą privers dar tvirčiau įsikibti valdžios ir griežčiau valdyti tautą.
Pagrindinė perversmo auka bus Turkijos demokratija, savo straipsnį baigia M.Pierini.
