Jos namas iš tiesų buvo smarkiai apgadintas, tačiau jos laukė dar daugiau nerimą keliančių atradimų: Rusijos okupacijos laikotarpiu mieste pasilikę kaimynai iš jos namų ir jos prižiūrimo mieste esančio turto pavogė baldus, izoliaciją ir stogo čerpes.
Ji su tais žmonėmis užaugo, liūdnai pasakojo moteris. Dar blogiau, kad pagrobtas čerpes ji aiškiai matė ant kaimyno stogo.
„Draugai nebėra draugai, – apgailestavo ji šaltą lapkričio dieną, rudus plaukus paslėpusi po kepurėle, o pati apsigaubusi žieminiu paltu. – Kaimynai jau nebe kaimynai. Giminaičiai – dalis jų nebėra giminaičiai, nes niekas nesitikėjo, kad sugrįšime.“
Panašų nerimą jaučia daugybė vis dar apytuščio miestelio gyventojų nuo tada, kai rugsėjį Ukrainos pajėgos jį išlaisvino.
Vasarą atvykę rusai pavertė Sviatohirską ir kitas rytų Ukrainos bendruomenes savotišku lakmuso popierėliu, nes čia Rusijos bažnyčia ir Rusijos televizija anksčiau ilgus metus propagavo lojalumą Maskvai.
Gyventojai pasakojo, kad kai civiliai, pabėgę iš Sviatohirsko, grįžta ir vėl sutinka kaimynus, kurie buvo čia likę visą laiką, jie dabar vieni į kitus žiūri įtariai.
