Akivaizdu, kad D.Trumpas nėra pirmasis JAV prezidentas, kovojantis su žiniasklaida. Antrasis šalies vadovas Johnas Adamsas bandė nutildyti jam nepalankią spaudą teisės aktu, kriminalizuojančiu melagingus federalinę vyriausybę kritikuojančius teiginius.
18-asis prezidentas Ulyssesas Grantas rėkė, esą, jis „yra tokio užgauliojimo ir šmeižto subjektas, kuriam politinėje istorijoje beveik nėra lygių“. 37-asis prezidentas Richardas Nixonas valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui sakė, kad spauda yra priešas, o vienus geriausių to meto žurnalistų, pavyzdžiui, Mary McGrory, Jacką Andersoną, Stanley Karnową ir Tomą Wickerį, įtraukė į Baltųjų rūmų „juodąjį sąrašą“.
Savo pagrindiniu priešu paversdamas žiniasklaidą, o ne, kaip buvę prezidentai, užsienio galias, terorizmą ar energetikos krizę, D.Trumpas pakeitė visuomenės ir pačios žiniasklaidos požiūrį į save.
Neseniai D.Trumpas tviteryje rašė: „Vau, daugiau kaip 90 proc. melagingų naujienų apie mane yra negatyvios, priverstinai atšaukiama daugybė netikrų istorijų. Todėl socialiniai tinklai yra vienintelis būdas pasakyti tiesą. Dauguma tradicinės žiniasklaidos tapo pokštu.“
2016-ųjų rugpjūtį vykusiame kampanijos renginyje D.Trumpas žurnalistus išvadino „ligoniais“ ir „melagiais“, kurstančiais susiskaldymą. Viename pareiškime po kito prezidentas ir jo patarėjai, pavyzdžiui, Stephenas Bannonas, nacionalinę žiniasklaidą, o ne demokratus, pavadino „opozicine partija“.
Tokia klasifikacija atsipirko su kaupu – ji leidžia D.Trumpui kiekvieną kritišką istoriją paskelbti politiškai motyvuota ir nupirkta.
Prisiimtas opozicijos vaidmuo
Žiniasklaida prisiėmė opozicinės partijos vaidmenį. Ji apie D.Trumpą kalba taip, kaip kažkada kalbėjo aršiausi demokratai.
Vis dėlto tai nereiškia, kad žurnalistai remia demokratus. Tiesiog konfrontacinis D.Trumpo stilius verčia juos giliai kapstytis ir atsakyti ugnimi. Prezidentas mėgsta tiesiogiai pulti žurnalistus ir atrodyti tarsi žiauri auklė, išperianti vaikus už atsikalbinėjimą ir tokiu būdu tik priverčianti juos atsikalbinėti dar labiau. D.Trumpo sukurta dinamika leidžia jam kiekvienos konfrontacijos metu atrodyti ir kaip aukai, ir kaip nugalėtojui.
D.Trumpo kivirčai su žurnalistais pavertė jį garsiausiu žiniasklaidos kritiku JAV. Jis naudojasi televizija ir tviterio įrašais tam, kad nemėgstamas istorijas pavaizduotų kaip „melagingas“. Savo ruožtu žurnalistai vargsta įrodinėdami, kad jose parašyta tiesa. Taip sukuriamas įvaizdis, kad žiniasklaidos atstovai – tikrų tikriausia opozicinė partija.
Būdamas labiausiai į klaidas linkusiu prezidentu istorijoje, D.Trumpas nesibodi besti pirštu į žiniasklaidos paklydimus. Pirmiausia jis puolė „ABC News“ žurnalistą Brianą Rossą už straipsnį apie sąmokslą su Rusija rinkimų kampanijos metu, vėliau atėjo eilė CNN reporteriui Manu Raju.
Joks žiniasklaidos paslydimas D.Trumpui nėra per mažai reikšmingas, kad nebūtų galima juo skųstis. Kai „The Washington Post“ žurnalistas Dave'as Weigelis po nuotrauka iš būsimojo prezidento kampanijos renginio užrašė neteisingą pavadinimą, D.Trumpas tviteryje pradėjo apokaliptines kalbas.
„Jie nebekontroliuojami, – rašė prezidentas apie žiniasklaidą. – Rašomi didžiuliai melai, po to, kai jau publikuojami, juos priverčiama atšaukti... Tai – dėmė ant Amerikos!“
Klaidų išvengti neįmanoma?
Su D.Trumpu susijusios klaidos nebūtinai reiškia, kad žiniasklaida prieš jį pradėjo karą. Klaidų darymas – neatsiejama žurnalistikos dalis. Istorikas Davidas Greenbergas knygoje „Republic of Spin“ rašo, kad klaidų neišvengta ir Votergeito skandalo, lėmusio prezidento R.Nixono atsistatydinimą, metu.
„Skubėdami reporteriai padarė klaidų, kurių nesugebėjo ištaisyti. Pavyzdžiui, 1973-iųjų gegužę Walteris Cronkite'as pradėjo „CBS“ vakaro žinias teigdamas, kad Votergeito skandalo pinigų plovime dalyvauja „Bethesda“ bankas, kuriam vadovauja Pato Buchanano (R.Nixono patarėjo – red.) brolis“, – rašo D.Greenbergas.
Anot autoriaus, „AP melagingai paskelbė, kad (Johnas) Ehrlichmanas (vienas svarbiausių įsilaužimą į Demokratų partijos būstinę lėmusių asmenų – red.) dalyvavo susitikimuose tarp Nixono, Haldemano ir Deano.“
Šiandienis žiniasklaidos darbas lyginamas su tuo, kuris vyko Votergeito skandalo metu, ne todėl, kad pastarasis buvo labai ydingas. Priešingai – jis toks nebuvo. Tiesiog tiek tuomet, tiek dabar žiniasklaidos pranešimai kruopščiai analizuojami. Kiekvieną kartą, kai vykdoma kruopšti analizė, atrandama daugiau klaidų.
„The New York Times“ publikuoja daugiausia klaidų pataisymų todėl, kad yra labiausiai analizuojamas laikraštis, ir, žinoma, tiki klaidų taisymu.
J.Sharefas mano, kad kas nors turėtų paaiškinti prezidentui-spaudos kritikui, jog jo keikiamos naujienų organizacijos iš tiesų agresyviai stebi žiniasklaidos klaidas, ypač jei jos atsiranda konkurentų leidiniuose.
Klastingos puolimo technikos
D.Trumpo žiniasklaidos puolimo technikos, ištobulintos rinkimų kampanijos metu, „palaidoja“ jam nenaudingas naujienų istorijas liepsnojančių tviterio įrašų migloje.
Gruodį, kai senatorė Kirsten Gillibrand kalbėjo apie D.Trumpui pateiktus kaltinimus seksualiniu priekabiavimu ir tviteryje rašė, kad „Kongresas turėtų ištirti kaltinimus, o prezidentas – atsistatydinti“, D.Trumpas pademonstravo bjauriausius savo metodus.
Neturėdamas jokių įrodymų prezidentas rašė, kad demokratai naudojasi „netikrais kaltinimais ir išgalvotomis moterų istorijomis“ todėl, kad nesugebėjo įrodyti D.Trumpo sąmokslo su Rusija.
Kitame įraše jis teigė, kad K.Gillibrand „ne taip seniai buvo atėjusi į jo biurą maldaudama lėšų kampanijai ir sakydama, kad už jas padarys viską“. Toks prezidento pasisakymas kai kuriems leido padaryti išvadą, kad Baltųjų rūmų vadovas išvadino senatorę prostitute.
Naujienų portalo „Axios“ įkūrėjas Jimas VandeHei aprašė standartinę D.Trumpo taktiką, naudojamą tviteryje. Pirmiausia, jis „numeta bombą“, tuomet „užsikuria pykčio mašina“, o televizijos transliuoja abiejų pusių pasipiktinimą. Anot J.VandeHei, tuomet geriausiu eterio laiku pradeda dominuoti rietenos, o dauguma atvejų D.Trumpo kaltintojai paskęsta prezidento kuriamame teatre.
Dabartinės žiniasklaidos varžybos priklauso nuo to, kaip transliuotojas „Fox“ perduoda ir pagarsina D.Trumpo pasaulėžiūrą. Transliuotojas jam tiek dėmesio ėmė skirti tik tuomet, kai Respublikonų partija jį paskelbė savo kandidatu.
Vos tapusį prezidentu, „Fox“ D.Trumpą apsupo 24/7 apsauginiu sluoksniu. „Fox“ meilikauja prezidentui geriausiu eterio laiku, o pats D.Trumpas užbaigia šį klastingą ratą tviteryje reikšdamas pritarimą. Tai naudinga ir prezidentui, ir transliuotojui: abu atrodo didesni, nei iš tikrųjų yra.
Nauda puolamai žiniasklaidai?
„Trumpo efektas“, „The Washington Post“ redaktoriaus Eriko Wemple'o sukurtas terminas, apibūdinantis prezidento nulemtą žiniasklaidos sprogimą, nacionalinei žiniasklaidai buvo naudingas beveik tiek pat, kiek ir „Fox“.
Per pastarąjį ketvirtį skaitmeninio „The New York Times“ varianto prenumeratų padaugėjo 154 tūkst., iš viso skaitmeninių prenumeratų skaičius išaugo iki 2,5 mln. Meksikos milijardierius Carlosas Slimas, kažkada laikytas laikraščio riteriu spindinčiais šarvais, dabar parduoda akcijų dalį už didžiulę pinigų sumą.
Laikraščio „The Washington Post“, taip pat intensyviai stebinčio D.Trumpo administraciją ir Rusijos tyrimą, skaitmeninių prenumeratų skaičius perlipo per milijoną. Televizijų reitingai ir pelnai taip pat išaugo.
D.Trumpas už karą su žiniasklaida sumokėjo didžiulę kainą – po pirmųjų metų reitingai skęsta žemiau nei Marianų įduba. Nors 2017-aisiais ekonomika augo, jį palaiko tik kiek daugiau nei 30 proc. amerikiečių.
Ankstesni prezidentai būtų bandę pagerinti skaičius duodami gerai vertinamus, tačiau nieko iš esmės nekeičiančius įsakymus, arba bandydami įtikti įtakingiems tradicinės žiniasklaidos atstovams.
O D.Trumpas tik giliau kasasi į „Fox“ ir „Breitbart“ bunkerius tam, kad geriau girdėtų savo paties aidą. Atsižvelgiant į pirmuosius jo vadovavimo metus, sunku įsivaizduoti, kad jis pakeis kryptį.
