Ukrainos žvalgyba identifikavo ir penkis Rusijos generolus, vadovaujančius kariniams veiksmams. Kas jie tokie?
Generolas majoras Olegas Cekovas
O.Cekovas 1988 metais baigė Čeliabinsko miesto karinį institutą. Po to tarnavo įvairiuose daliniuose Sovietų Sąjungoje ir Mongolijoje. 2011 m. jis baigė Generalinio štabo akademiją ir paskirtas 200-ojo motorizuotos specialiųjų pajėgų brigados Šiauriniame laivyne vadu.
2014 metų rugsėjo mėnesį pasirodė informacija, kad ši brigada iš Murmansko regiono perkelta į Rostovą, o dalis brigados narių atpažinti besikaunantys Ukrainoje. O.Cekovas generolo majoro antpečius gavo šių metų vasario 21 dieną.
Ukrainos žvalgybos pateikta dosjė rodo, kad O.Cekovas vadovauja antrajai Donecko sukilėlių brigadai.
Generolas majoras Valerijus Solodčukas
Astrachanėje gimęs V.Solodčukas 1992 metais baigė desantininkų institutą Riazanėje. 2012 metais jis buvo paskirtas 7-osios oro desantininkų divizijos Novorosijske vadu. 2014 metais jau minimas kaip 5-osios Tolimųjų Rytų armijos vadas.
Rusijos karių buvimą Ukrainoje įrodyti bandantys tyrėjai atkreipė dėmesį, kad 7-osios divizijos desantininkas Stanislavas Ramenskis socialiniuose tinkluose pasidalino nuotrauka, kurioje jis matomas su karine uniforma Kryme, o praėjusių metų kovo mėnesį jis pasidalino nuotrauka, kurioje matomas medalis su užrašu „už Krymo sugrąžinimą“ bei sertifikatas, pasirašytas V.Solodčuko.
Interviu Rusijos žiniasklaidai V.Solodčukas aiškino, kad jo vadovaujama 7-oji divizija visada pasirengusi kariniams veiksmams. Ukrainos žvalgyba teigia, kad V.Solodčukas dabar vadovauja vadinamosios Novorosijos armijos 1-ajam korpusui Donecke.
Generolas majoras Sergejus Kuzovlevas
1967 metais gimęs S.Kuzovlevas baigė Riazanės desantininkų institutą 1990 metais. Jis taip pat studijavo Generalinio štabo akademijoje. 2014 metų vasario mėnesį buvo pakeltas į generolus majorus.
Nuo 2014 metų jis buvo 58-osios armijos, dislokuotos Vladikaukaze, vadas. Ukrainos žvalgybininkai išplatino sausio mėnesio telefoninių pokalbių įrašus, kuriuose S.Kuzovlevas kalba apie sukilėlių pajėgų Luhanske organizavimą. Jo slapyvardžiai separatistų gretose – „Tambovas“ ir „Ignatovas“.
Generolas majoras Aleksejus Zavizionas
1965 metais Narvoje, Estijoje, gimęs A.Zavizionas 1986 metais baigė karinį Čeliabinsko institutą. Tarnavo Tolimuosiuose Rytuose, Čečėnijoje bei vadovavo Rusijos pajėgoms Tadžikijoje.
2009 metais pradėjo mokslus Generalino štabo akademijoje. Kovo mėnesį, Ukrainos žvalgybos duomenimis, „Alagiro“ slapyvardžiu žinomas A.Zavizionas vadovavo Kramatorsko ir Mariupolio apšaudymui.
„Rusijos federacijos pilietis, vadinamas Alagiru, vadovauja Donecke nuo 2015 metų sausio mėnesio, kur koordinuoja karines operacijas“, – rašė Ukrainos žvalgybos atstovas Markijanas Lubkivskis.
„Jis atsakingas už artilerijos išdėstymą, mobilias raketų sistemas ir sunkiąją ginkluotę. Kruvinos atakos prieš Kramatorską ir Mariupolio apšaudymas, kurio metu žuvo civiliai, buvo lemti jo sprendimų“, – teigė M.Lubkivskis.
Jo teigimu, A.Zavizioną turėjo pakeisti kitas Rusijos generolas majoras Andrejus Guruliovas.
Generolas majoras Romanas Šadrinas
1967 metais Rostove gimęs R.Šadrinas baigė karinį institutą Kazanėje. Jis tarnavo sovietų armijos gretose Rytų Vokietijoje (VDR) nuo 1988-ųjų. 1995 metais jis buvo apdovanotas „Rusijos didvyrio“ medaliu pirmojo karo Čečėnijoje metu.
Vėliau tarnavo Armėnijoje, Šiaurės Kaukaze bei Uralo regione. 2008 metais jis dalyvavo ginkluotame Rusijos konflikte su Gruzija, kovėsi Pietų Osetijoje. Po šio karo gavo generolo majoro antpečius.
2013 metų rugsėjo mėnesį jis buvo išrinktas į Jekaterinburgo miesto tarybą kaip Vladimirui Putinui palankios partijos „Vieningoji Rusija“ narys. Ukrainos žvalgybos teigimu, R.Šadrinas yra šešėlinis Luhansko liaudies respublikos gynybos ministras. Pats R.Šadrinas ginasi, kad jis Luhanske lankėsi kaip „humanitarinės misijos dalyvis“.
Jekaterinburgo žiniasklaida ne kartą rašė, kad miesto tarybos narys generolas majoras R.Šadrinas lankosi Luhanske ir ten užtrunka, tačiau nebuvo jokių kalbų apie jo, kaip tarybos nario, šalinimą ar sankcijas.
