Rinkimų inžinerija negelbsti
2017 m. gegužę Prancūzijos prezidentu išrinkus Emmanuelį Macroną, pasaulio valdžios elitas tarsi su palengvėjimu atsikvėpė. Populizmo banga, ramino jie save, pagaliau atslūgo. Pagaliau rinkėjai vėl atėjo į protą. „Tylioji dauguma“ susitelkė aplink centristų kandidatą ir pasiekė savo – tam, kaip pastebi B.Eichengreenas, padėjo ir rinkimų sistema, pagal kurią du daugiausia balsų surinkę kandidatai susitinka antrajame rinkimų ture.
Bet štai Brazilijos prezidento rinkimuose, irgi antrajame ture, pergalę ką tik užtikrintai nuskynė Jairas Bolsonaro – vadovėlinis populistas, demonstruojantis autoritarines, antististemines ir šiaip pasipriešinimo dar daug kam tendencijas. Taigi akivaizdu, kad dviejų turų rinkimų sistema, kurios galutiniame etape susitinka populistas autsaideris ir paskutinis iš sisteminių kandidatų, anaiptol negarantuoja, kad centras atsilaikys.
Panašią pamoką privertė išmokti ir kiek anksčiau šiais metais Italijoje įvykę rinkimai. Čia rinkimų taisyklės buvo reformuotos, į proporcinio atstovavimo sistemą įtraukiant mažoritarinio atstovavimo elementą. Taip siekta paskatinti sistemines partijas burti rinkimines koalicijas. Deja, gavosi, kaip gavosi: valdžioje atsidūrė koalicija, sudaryta iš populistinės kairės ir tokios pat dešinės. Taigi rinkimų inžinerija yra ne tik kad neveiksminga siekiant apsisaugoti nuo pavojingų kraštutinumų – jos rezultatas gali būti visiškai ne toks, kokio tikimasi, ir net pragaištingas, rašo B.Eichengreenas.
Gal kalta ekonomika?
Vadinasi, norint pažaboti populizmą, vien pakoreguoti rinkimų sistemą nepakaks: reikia imtis spręsti esmines problemas, kurios skatina rinkėjus niršti ir gręžtis šalin nuo sisteminių politikų ir partijų. Deja, pastebi B.Eichengreenas, niekas tiksliai nežino, kas konkrečiai priverčia rinkėjus niršti, taigi ir vienbalsio sutarimo, kaip į šį įniršį reikėtų reaguoti, nėra.
Viena iš versijų (suprantama, būdinga daugeliui ekonomistų) – kad pagrindinė populizmo suklestėjimo priežastis yra ekonominiai sunkumai. Antai Italija daugiau kaip du dešimtmečius kentė itin lėtą ekonomikos augimą, o nedarbo lygis, ypač tarp jaunų žmonių, išaugo katastrofiškai. Brazilija, dar tik bebaigianti apsiprasti su sparčiai augančios ekonomikos statusu, 2015–2016 m. išgyveno didžiulę recesiją, o 2018-ieji, panašu, jai bus dar vieni niūrūs metai, rašo autorius.
Tačiau toks aiškinimas netinka JAV atvejui. Iki 2016 m. rinkimų, į prezidento postą atvedusių D.Trumpą, JAV ekonomika be perstojo augo šešerius metus iš eilės. Tai, pasak rašinio autoriaus, tik įrodo, kad populizmas sietinas ne vien su ekonomikos (ne)augimu. Populizmo plitimui įtakos turi ir ekonomikos pasiskirstymas – aspektas, vienodai aktualus tiek Italijai, tiek Brazilijai. Be to, svarbus ir ekonominio nesaugumo rodiklis: net tie, kurių padėtis šiandien pakankamai stabili, nėra tikri, ar jie – ir jų vaikai – galės ramiai gyventi ateityje.
JAV ekonomikai šitaip klestint, tie, kurie dabartinę populizmo bangą linkę aiškinti vien ekonominėmis priežastimis, turėtų kiek pritilti, mano B.Eichengreenas.
Atsakas į įsivaizduojamą grėsmę?
Kitas aiškinimas – kad dabartinė populizmo banga yra atsakas į įsivaizduojamą grėsmę – tiek politinę, tiek ekonominę – kurią esą kelia žmonės, nepriklausantys dominuojančiam kultūriniam sluoksniui.
Italijos populistams (kaip Matteo Salvini) ši grėsmė pirmiausia asocijuojasi su tamsiaodžiais žmonėmis iš Afrikos. Brazilijos prezidentui J.Bolsonarui toks „grėsmės šaltinis“ – rasinės mažumos, moterys ir kitos visuomenės grupės, pažeidžiančios baltaodžių darbininkų klasės hegemoniją. D.Trumpas iš dalies demonstruoja abi šias tendencijas: jis tvirtina (be įrodymų), kad tarp migrantų ir prieglobsčio prašytojų iš Centrinės Amerikos apstu teroristų iš Artimųjų Rytų, ir kursto rasių, religijų bei lyčių nesantaiką.
Vis dėlto įdomu tai, pastebi rašinio autorius, kad faktinė rinkėjų elgsena ne visada atitinka prognozes. Pavyzdžiui, J.Bolsonaro gavo stebėtinai daug juodaodžių rinkėjų balsų. D.Trumpui savo balsus atidavė daugybė moterų, nepaisant to, kad beveik prieš pat rinkimus televizijos eteryje buvo daug triukšmo sukėlusi laida „Access Hollywood“, kurioje jis puikavosi savo gyvenimo seksualiniais „žygdarbiais“.
Ne sausina pelkę, o svetimus aligatorius keičia savais
Vadinasi turi būti kažkoks kitas veiksnys, vienijantis tokių politinių išsišokėlių rėmėjus, rašo B. Eichengreenas. Jo manymu, pagrindinė jiems visiems bendra ypatybė – bjaurėjimasis korupcija politiniame procese. Rinkėjus traukia prie politinių autsaiderių – ir kuo labiau šie linkę į autoritarizmą, tuo geriau. Juk jie žada „nusausinti pelkę“.
Štai čia, B.Eichengreeno įsitikinimu, ir glūdi bendra D.Trumpo ir J.Bolsonaro populiarumo paslaptis: jie abu žada sutvarkyti netvarką savo šalyje, kad ir kokių priemonių tam prireiktų. Sisteminių koalicijų korumpuotumas bei neveiksmingumas ir politinių autsaiderių pažadai padaryti, kad būtų geriau (nesvarbu, realu tai ar ne), panašiai motyvuoja ir Italijos dešiniojo sparno „Lygos“ bei kairiojo – „Penkių žvaigždučių judėjimo“ rinkėjus, aiškina autorius.
„Labai gaila, tačiau rinkėjams nelemta sužinoti, kuris iš lyderių nuoširdžiai tiki galįs išgyvendinti korupciją lauk“, – perspėja jis. Deleguodami šią užduotį tam, kuris turi polinkį į autoritarizmą, jie suteikia jam galių pelkę dar labiau užlieti, o ne ją nusausinti, ir sisteminius aligatorius paprasčiausiai pakeisti savais. Tai jau matome vykstant JAV, o netrukus tą patį pamatysime ir Italijoje bei Brazilijoje, neabejoja apžvalgininkas.
Jo įsitikinimu, rinkėjams anksčiau ar vėliau teks suprasti, kad autoritarizmas nepadeda korupcijos pažaboti, o priešingai – ją skatina. Autoritarizmo sąlygomis nustoja veikusi stabdžių ir atsvarų sistema, užtikrinanti valdžios pusiausvyrą. Tai supratę, rinkėjai veikiausiai ir vėl atsigręš sisteminių politikų pusėn ir pareikš norą duoti demokratiniam procesui antrą šansą. Deja, kol tai įvyks, politinės institucijos ir pilietinė visuomenė gali labai smarkiai nukentėti, rašo B.Eichengreenas.
