Catherine T., kuri prašė neviešinti jos pavardės, pasakojo, jog 1985 metais, būdama 14 metų, įstojo į vieną viešbutininkų mokyklą šiaurės rytų Prancūzijoje, kuriai, kaip mergina sužinojo vėliau, vadovavo asmenys, palaikantys ryšius su „Opus Dei“.
Ši prieštaringai vertinama organizacija, kurią kai kurie kritikai vadina pavojinga sekta, sulaukė didelio susidomėjimo, kai jos veikla buvo pavaizduota populiariame romane ir filme „Da Vinčio kodas“.
Catherine T. byla teismą pasiekė po devynerius metus trukusio tyrimo.
Moteris pasakojo, jog buvo priversta duoti įžadus ir verčiama dirbti tarnaite praktiškai negaudama jokio atlyginimo. Tuo tarpu „Opus Dei“ teikia „nesanti susijusi su iškeltais kaltinimais“ ir „nejaučia jokios kaltės“.
Pasak Catherine T., ši organizacija įtikino ją duoti klusnumo, neturto ir skaistybės įžadus, o vėliau 13 metų skirdavo darbus organizacijose, kurios, pasak advokato Rodolphe'o Bosselut, yra susijusios su „Opus Dei“.
Moteris teigia, kad buvo verčiama dirbti po 14 valandų per parą be išeiginių – daugiausia jai reikėdavo tvarkyti namus ir patarnauti. Administracija mokėdavo atlyginimą, tačiau iškart pasiimdavo pinigus, kuriais esą padengdavo jos apgyvendinimo išlaidas, taip pat versdavo pasirašinėti neužpildytus čekius.
Catherine T. pridūrė, kad jos darbdaviai visur ją lydėdavo, net lankantis pas gydytoją. Prireikus moteris būdavo vežama pas vieną „Opus Dei“ gydytoją, kuris skirdavo raminamųjų vaistų, nuo kurių ji tapdavo „be nuovokos“.
2001 metais, kai Catherine tėvai pagaliau išvadavo savo dukrą iš šios organizacijos gniaužtų, mergina tesvėrė 39 kilogramus. Tais pačiais metais advokatai pateikė ieškinį, kuriame, be kitų pretenzijų, buvo įvardyti kaltinimai dėl „psichinės manipuliacijos“.
Du „Opus Dei“ nariai bei Universitetų ir techninės kultūros asociacija (ACUT), vadovaujanti minėtai viešbutininkų mokyklai, taip pat kaltinami dėl „žmogaus orumą pažeidžiančių bausmių“ ir vengimo deklaruoti darbuotoją.
