Kazachstane kilus riaušėms, žlugo šios šalies stabilumo mitas, rašoma „Le Temps“. Ekonominis augimas, išskirtinai sąlygotas gamtinių išteklių gavybos, leido šalies prezidentui Nursultanui Nazarbajevui sukurti diktatūrą. Tačiau dabar ėmė braškėti ir ji.
Nors gamtiniai ištekliai Kazachstanui garantuoja kur kas geresnį gyvenimo lygį nei kaimyninėse šalyse, už puikių ekonominių skaičių slypi kiek kitokia realybė, skelbiama publikacijoje. Pajamos iš naftos paskirstomos nedideliai šalies elito daliai, taip šalyje sukurtas didelis socialinis atotrūkis.
Regiono nafta traukia kompanijas ir specialistus iš viso pasaulio, tačiau šioje srityje kazachų įdarbinama labai nedaug. Ekspertai pažymi, kad vietos gyventojai nemato naudos iš naftos gavybos, atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų vis didėja, o pyktis auga. Šiais metais jau vyko keli streikai, o galiausiai Žanaozene prasidėjo neramumai.
Laikraščio ekspertai teigia, kad neramumams plisti ir šalies susiskaldymui augti pagrindo duoda ir Kazachstane nuo seno vyraujanti genčių kultūra bei jų tarpusavio konkurencija, kuria sumaniai naudojasi naftos gavybos kompanijos.
Šalyje nuolatos auga ir radikaliųjų islamistų įtaka, kurie į savo pusę mėgina pritraukti skurdžiausius visuomenės sluoksnius.
Kilus neramums N.Nazarbajevas iš pradžių bandė juos numalšinti represijoms, tačiau gruodžio 22 dieną pareiškė, kad atsakomybė tenka jo žentui milijardieriui, valdančiam dvi firmas, kurių darbuotojai aktyviai dalyvavo neramumuose Žanaozene.
„N.Nazarbajevas suvokė riziką, kurią kelia jo valdžiai šis žmonių nepasitenkinimas. Tam, kad išvengtų „arabų pavasario“ pasikartojimo jis nusprendė parlamento rinkimus surengti anksčiau – sausio 15 dieną, likus pusmečiui iki anksčiau numatytos datos. Taip jis užklupo nepasiruošusią opoziciją, kuri neturės laiko organizuoti geresnės rinkimų kampanijos“, – rašoma leidinyje.
