Viršutinė riba
Autoriaus nuomone, dabar kalbėti reikėtų nebe apie žmones, o apie jų skaičių. Kalbėti reikėtų apie pabėgėlių, atvykstančių į Vokietiją, skaičių, o ne apie pačius pabėgėlius. Paskutinis užfiksuotas skaičius – 223 tūkst.: būtent tiek prašymų suteikti prieglobstį pateikta praėjusiais metais. Tai yra stipriai mažiau negu 2016-aisiais – tada jų pateikta 746 tūkst. Naujasis skaičius Vokietijos kanclerei patogus tuo, kad jis labai artimas viršutinei – 220 tūkst. – ribai, nugulusiai į preliminarius A.Merkel koalicijos apmatus, dėl kurių susitarė jos pačios vadovaujami konservatoriai ir centro kairės socialdemokratai (SPD).
Šis skaičius – tai išraiška tos politikos, apie kurią niekada garsiai nešnekėta ir kurios niekada nesistengta deramai išaiškinti. Buvo atviros sienos, o dabar bus negailestingas „Ne“. Baigiantis 2015-ųjų vasarai A.Merkel sakė, kad jei Vokietija negali ištiesti pagalbos rankos patekusiems į bėdą, tuomet tai ne jos šalis. A.Merkel sienos ilgai buvo atlapos daugybei atvykstančių pabėgėlių, ir daugeliui jos žmogiškumas anuomet rodėsi didžiai įkvepiantis.
Tačiau dabar Vokietija pasauliui nebeatrodo tokia draugiška. O kanclerė, išeitų, nebeturi savo šalies. Tačiau nepanašu, kad dėl to jai būtų neramu. Atrodo, kad jos požiūris visiškai pasikeitė, pastebi D.Kurbjuweitas.
Tiek Krikščionių demokratų sąjunga, tiek Krikščionių socialinė sąjunga mėgsta pabrėžti šeimos vertybes, tačiau, nepaisant to, abi jos prisijungė prie pajėgų, siekiančių apriboti šeimos susijungimo atvejų skaičių.
Politiškai nebepatogu?
2016 m. A.Merkel sudarė susitarimą su Turkija Europos Sąjungos vardu, kuriuo iš esmės uždarė pabėgėlių maršrutą, besidriekiantį iš Turkijos į Graikiją per Egėjo jūrą. Negana to, ji sutiko su konservatyvios Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), bavariškosios savo Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) sesers, iškeltu reikalavimu nustatyti metinę viršutinę ribą (nors „viršutine riba“ to dalyko vadinti esą nevalia). Ateityje numatoma nustatyti ir dar vieną viršutinę ribą: kad vadinamųjų šeimos susijungimo atvejų, kuomet į šalį leidžiama atvykti ir tėvynėje likusiems pabėgėlio šeimos nariams, per metus nebūtų daugiau kaip tūkstančio. Tokia riba, D.Kurbjuweito nuomone, yra per žema.
Tiek Krikščionių demokratų sąjunga, tiek Krikščionių socialinė sąjunga mėgsta pabrėžti šeimos vertybes, tačiau, nepaisant to, abi jos prisijungė prie pajėgų, siekiančių apriboti šeimos susijungimo atvejų skaičių. O juk kiekvienam turėtų būti aišku, kad daugiausia šansų integruotis turi tie vyrai, kurie gyvena kartu su savo šeimomis. Deja, dabar tai jau nebesvarbu. Partijoms svarbu tik, kad skaičiai būtų maži. Socialdemokratų lyderiams padėtis taip pat nė kiek nekliūva, ir tai irgi, pasak apžvalgininko, smarkiai nuvilia.
Toks jos stilius. Nesiskaityti su rinkėjais kanclerei darosi įprasta, mano D.Kurbjuweitas.
Žinoma, toliau dėsto jis, neįmanoma metai iš metų rūpintis 750 tūkst. prieglobsčio prašytojų ir nepaversti to milžiniška našta Vokietijos visuomenei. Tačiau kodėl Krikščionių socialinei sąjungai leista nustatyti viršutinę ribą? Kodėl Vokietijos kanclerė pasirinko šiuo klausimu tylėti? Buvo laikas, kai ji buvo vadinama klimato kanclere. Deja, pamažu, pernelyg nesigarsindama, nuo klimato politikos ji ėmė ir nusisuko, nors dėl visko jau buvo sutarta. Tiesiog klimato politika jai pasidarė politiškai nebepatogi.
Bijo prarasti valdžią?
Toks jos stilius. Nesiskaityti su rinkėjais kanclerei darosi įprasta, mano D.Kurbjuweitas. O juk liberali demokratija visų pirma pasižymi tuo, kad žmonės joje vieni su kitais kalbasi.
2015-aisiais prisidėti prie sklandaus šalies pabėgėlių politikos įgyvendinimo stengėsi ne tik politikai. Šiuo tikslu rankoves pasiraitojo ir labai, labai daug eilinių vokiečių. Jie padėjo valstybei, kuri šiam reikalui anaiptol nebuvo gerai pasirengusi. Vokiečiai stengėsi šiltai priimti atvykstančius pabėgėlius, visokeriopai juos rėmė, kartais net atverdavo jiems savo namų duris. Mėgindami integruoti pabėgėlius į Vokietijos visuomenę, jie atidavė daug jėgų tada, daug jų atiduoda ir dabar. Jie yra Vokietija, tiesianti pagalbos ranką.
Šiandien šie žmonės yra priversti stovėti nuošalyje ir stebėti, kaip A.Merkel, bijodama prarasti valdžią, imasi kitų nubrėžtos politikos. Politikos tų, kurie yra ne tokie svetingi, kurie yra potencialūs populistinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) rėmėjai, tų, kuriems norėtųsi, kad prieglobsčio prašytojų į Vokietiją atvyktų kuo mažiau.
A.Merkel šiuo metu kuria tokį šalį, kokią tokiems žmonėms ir norisi matyti, ir įgyvendina tokią politiką, kuri atitinka jų situacijos vertinimą. Suprantama, dėl pabėgėlių visada buvo ir bus didelių problemų, tačiau prie viso to dar esama ir isteriško situacijos vertinimo, kuris su tikrove turi nedaug ką bendra, mano D. Kurbjuweitas. Taip, seksualinės prievartos išpuoliai Kelne 2015-ųjų išvakarėse sukėlė daug skausmo, bet laikas parodė, kad tokias problemas įmanoma kontroliuoti. Net ir vienas prievartos atvejis yra per daug. Deja, „Der Spiegel“ atliktas tyrimas parodė, kad, siekiant pabėgėlius apjuodinti, šia tema išplatinama labai nemažai nepagrįstos informacijos.
Liberalieji visuomenės elementai tikisi atvirų debatų. A.Merkel jau seniai turėjo pasisakyti šiuo klausimu ir išsamiai paaiškinti, kodėl jos politikos kursas taip drastiškai pasikeitė. Jei ji būtų tai padariusi, galbūt būtų atsiradę žmonių, kuriems jos argumentai būtų pasirodę pagrįsti ir kurie būtų pasirinkę remti jos naująją politiką. Kitiems bent jau būtų buvusi proga pasakyti: taip, kanclerė į mus žiūri rimtai. Ir galbūt debatai, prasidėję po tokio jos kreipimosi, būtų nulėmę kitokius skaičius. Na, o kol kas, matant šį absurdišką trepinėjimą prie termino „viršutinė riba“, sudėtinga nesijausti žeminamiems, rašo D.Kurbjuweitas.
Vengimas dalyvauti svarbiose diskusijose būdingas monarchijoms, ne demokratijoms. Duotų pažadų ignoravimas rodo polinkį į nenorą skaitytis, kitaip tariant – galios aroganciją. To išvengti nepavyksta praktiškai niekam, kas valdžioje užsibūna per ilgai, apibendrina apžvalgininkas.
