Tačiau Ukrainos reakcija į Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno, didžiausio V.Putino oponento, mirtį išryškino gilų abiejų šalių nesutarimą. Ji taip pat išryškino, kaip sudėtinga pasiekti ilgalaikį abiejų kaimynių susitaikymą, net jei V.Putino nebebūtų, rašo „The Washington Post“.
Dešimtys tūkstančių rusų šalyje ir visame pasaulyje plūdo pagerbti mirusio opozicionieriaus, liūdėdami dėl, daugelio nuomone, paskutinės Rusijos demokratinės vilties netekties, o Ukrainoje reakcija į šį žmogų buvo santūri, o kartais net priešiška.
Jo našlės Julijos Navalnajos pareiškimas, kad ji imsis kovoti su V.Putinu, sulaukė panašaus atmestino atsako. Daugelis ukrainiečių nemano, kad A.Navalnas yra demokratijos nešėjas, kokiu jis laikomas Vakaruose.
Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska atsisakė dalyvauti JAV prezidento Joe Bideno metinio pranešimo renginyje, iš dalies dėl to, kad ją buvo planuojama pasodinti šalia J.Navalnajos, kuri taip pat atsisakė kvietimo, motyvuodama nuovargiu.
Trinties priežastys yra įvairios, pastebi laikraštis.
Daugelis Ukrainos gyventojų šį karą laiko naujausia šimtmečius trukusios Rusijos valdovų priespaudos apraiška, todėl liberalius rusus, įskaitant A.Navalną, laiko tik Rusijos visuomenės ir jos imperinio projekto dalimi.
„Ukrainiečių ir rusų santykiai apskritai yra įtempti. Negalima kaltinti ukrainiečių, kad jie nekenčia Rusijos, ir daugeliu atvejų tai apima visus rusus“, – sakė Vladimiras Ašurkovas, artimas A.Navalno bendražygis.
Vis dėlto Rusijos liberalai vaikšto plonu ledu. Jų nepritarimas karui supriešina juos su didžiąja dalimi jų pačių visuomenės, įskaitant tūkstančius šeimų, kurių vyrai, sūnūs ir broliai buvo išsiųsti kariauti konflikte, apie kurį V.Putinas ir jo režimas nuolat sako, kad jis yra labai svarbus Rusijos išlikimui.
Daugelis ukrainiečių vis dar mano, kad Rusijos opozicija nepakankamai pasmerkė ukrainiečių žudymą ir jų žemių okupaciją, o priešinosi karui iš Rusijos pozicijų, daugiausia dėmesio skirdama Rusijos karių nuostoliams ir konflikto poveikiui Rusijos gyventojams.
A.Navalnas, vasaras leidęs pas savo senelius ukrainiečius, istoriškai palaikė idėją, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra viena tauta ir kad 2014 m. V.Putino neteisėtai aneksuotas Krymas istoriškai buvo Rusijos dalis. A.Navalnas, save vadinęs Rusijos patriotu, vienu metu taip pat buvo užmezgęs ryšius su ultranacionalistinėmis grupėmis, nesėkmingai siekdamas suformuoti platesnę antiputinišką koaliciją.
Tačiau A.Navalnas šių pareiškimų atsisakė, o paskutinį kartą praėjusiais metais paskelbė 15 punktų planą, kaip panaikinti V.Putino diktatūrą ir grąžinti Ukrainą su iki 1991 m. buvusiomis sienomis įskaitant Krymą. Plane buvo siūloma išmokėti Ukrainai kompensacijas ir ištirti Rusijos karo nusikaltimus.
Vis dėlto daugelis ukrainiečių tuo netiki, ir nors prezidentas Volodymyras Zelenskis greitai pasmerkė A.Navalno mirtį kaip naujausią V.Putino žudikiško režimo įrodymą, užuojauta nebuvo pareikšta. Kai kurie net džiaugėsi šia žinia, džiūgaudami, kad mirė „imperialistinis šovinistas“.
„A.Navalno gyvenimas neatnešė jokios naudos Ukrainos pergalei, priešingai, jis padarė didelę žalą. Jis pakurstė iliuziją Vakaruose, kad demokratija Rusijoje įmanoma“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė žymus Kyjivo Mohylos verslo mokyklos dėstytojas Valerijus Pekaras.
Ukrainos filosofas ir eseistas Volodymyras Jermolenka laikraščiui „The Washington Post“ sakė, kad, jo nuomone, Rusijos liberalai turi „nueiti ilgą kelią“, kol pamatys situaciją taip, kaip mato ukrainiečiai. „Reikėtų didesnės savikritikos, imperinės praeities ir dabarties supratimo. Pažvelgti į tai, ką iš tikrųjų reiškia Rusijos idėja. Rusijoje to visiškai nematome“, – sakė jis.
„Istorija kuriama ne kalėjimuose“
Ukrainiečiai taip pat nusivylė tuo, ką jie laiko Rusijos visuomenės nesugebėjimu pašalinti V.Putiną. Juk prieš dešimtmetį ukrainiečiai išėjo į gatves ir nuvertė savo prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, o nuo Kyjivo riaušių policijos rankos mūšiuose žuvo daugiau kaip 100 žmonių. Prieš tai, 2004 m., ukrainiečiai surengė Oranžinę revoliuciją, protestuodami prieš rinkimų rezultatų klastojimą.
Kodėl rusai negali padaryti to paties, klausia daugelis ukrainiečių.
„Istorija kuriama ne kalėjimuose. Pokyčiai kuriami pasipriešinimu smurtui, ginklais ir kuriant naujas institucijas“, – socialiniame tinkle rašė Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnaujantis politologas Petro Ochotinas.
Emocingoje kalboje, pasakytoje likus kelioms valandoms iki plataus masto Rusijos invazijos, V.Zelenskis ragino Rusijos žmones sukilti. „Kas gali sustabdyti šį karą? Žmonės! ... Laikas jį sustabdyti dabar, kol dar nevėlu“, – sakė jis, kalbėdamas rusų kalba.
Tačiau rusai nesukilo. Nedidelė mažuma tų, kurie viešai pasisakė prieš karą, buvo greitai suimti ir nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis. Rusijos politikos sferą apžvelgiančios „OVD-Info“ duomenimis, šiuo metu yra iškelta 901 baudžiamoji byla antikarinių protestų dalyviams.
Saujelė rusų įstojo į Ukrainos batalionus kovoti prieš savo tautą, tačiau dėl to, kaip ir dėl lėšų rinkimo Ukrainos kariuomenei, Rusijos opozicija vis dar nesutaria.
Rusijos liberalai sako, kad jie nebeturi priemonių, kuriomis galėtų kovoti. Jų opozicijos lyderiai yra mirę arba įkalinti. Už protestus prieš karą suimami net paaugliai. Praėjus kelioms savaitėms po A.Navalno mirties, paprastas gėlių padėjimas tapo politinio pasipriešinimo demonstracija. Dedant gėles prie paminklų ir po laidotuvių buvo sulaikyta daugybė žmonių.
„Viskas darosi vis blogiau ir blogiau – mums reikia stebuklo. Visi laukia, kad įvyktų kažkas netikėto – be jų įtakos. Jie nebesijaučia turintys galią“, – sakė 47 metų Ana, kovo 2 d. atėjusi padėti gėlių prie A.Navalno kapo Maskvoje, tačiau atsisakė nurodyti savo vardą ir pavardę, bijodama represijų.
Maskvoje gyvenanti Rusijos žmogaus teisių gynėja Aleksandra Popova, kurios vyras Artiomas Kamardinas pernai buvo nuteistas septynerius metus kalėti už viešus antikarinės poezijos skaitymus, sakė, kad opozicija Rusijoje yra įbauginta ir izoliuota viena nuo kitos.
„Rusijos opozicijai labai trūksta Ukrainos supratimo – pastebėjau daug agresyvios retorikos, pvz: „Jūs, rusai, kalti dėl to, kas čia vyksta“. Bet juk čia yra daug žmonių, kurie buvo įkalinti, kankinami ir nužudyti... Žmonės Rusijoje taip pat kenčia.“
Sėkmės atveju Rusijos opozicija tikriausiai turėtų teikti pirmenybę vidaus klausimams, o ne ukrainiečių likimui, pritardama neutraliau nusiteikusiems Rusijos gyventojams, įskaitant tuos, kurie remia karą ir nejaučia simpatijų ukrainiečių likimui.
„Rusijos imperializmas buvo karo varomoji jėga“
„Manau, turime suprasti, kad Aleksejus buvo Rusijos politikas. Susitelkęs į politinę kovą ir politinius pasiekimus Rusijoje, ir būtent iš šios pozicijos jis kalbėjo, – sakė A.Navalno bendražygis V.Ašurkovas. – Julija taip pat yra Rusijos politikė, todėl ji į dalykus žiūrės iš šios pozicijos.“
Pats A.Navalnas atmetė mintį, kad visi rusai turi imperinę sąmonę, o kaltino V.Putino diktatūrą ir ragino per rinkimus ir taikius protestus nugalėti imperialistinių pažiūrų šalininkus.
Ukrainiečiai sako, kad be tinkamo pripažinimo, kad Rusijos imperializmas buvo karo varomoji jėga, susivienijimas prieš V.Putiną yra tolima svajonė.
„Tačiau tokių pokalbių Rusijos antiputiniškuose sluoksniuose beveik nėra, – rašė Ukrainos afganistanietė rašytoja Mariam Naiem. – Atsižvelgiant į tai, būtina pripažinti, kad nusikaltėlio ir aukos dialogas yra nepasiekiamas tol, kol tęsiasi smurtas.
