Visus reportažus iš Irako rasite čia.
Tai turėjo būti istorija apie al Kaijaro miestą – išvaduotą irakiečių, tačiau jau beveik mėnesį, nuo tada, kai sprunkantys IS džihadistai nutarė padegti naftos platformą, skendintį nuodinguose dūmuose. Sako, kad didžiulė liepsna matyti ir skrendant lėktuvu. Na, mums nepasisekė jos įžiūrėti, nors vos kirtus Turkijos sieną net pats Mosulas atrodo ranka pasiekiamas.
Nenusivylėm. Juk bet kokiu atveju turėjome keliauti į al Kaijarą parengti reportažo. Tačiau mūsų planus sujaukė Mosulo operacijos mėsmalė.
„Situacija čia keičiasi kasdien. Patikėk“, – guodė Hogiras, mūsų pagalbininkas.
Situacija čia keičiasi kasdien. Patikėk, – guodė Hogiras, mūsų pagalbininkas.
Ne, mes nesuklydome. al Kaijara iš tiesų yra išvaduota, tačiau kariuomenė įspėjo al Kaijaros kryptimi nesiartinti. Tiesa, tik po to, kai Hogiras jiems paskambino. Pasirodo, po skaudaus pralaimėjimo irakiečiams džihadistai ypač pamėgo kelią tarp al Kaijaros ir Arbilio. Todėl bet kuris šiuo keliu važiuojantis ekipažas gali atsidurti IS snaiperio taikiklyje.
Dėl to apsisukome kiek vakariau ir patraukėme, kad ir kaip keistai skambėtų, daug saugesniu Mosulo keliu.
Pakeliui į Mosulą
Nepaisant saugumo, su kiekvienu papildomu kilometru Mosulo link asfaltas tik prastėjo. Taip pat matėsi ištisi kvartalai apleistų namų, prasilenkėme su vis mažiau ir mažiau automobilių. Tik pravažiuotų patikros punktų skaičius mintyse vis didėjo, o su kiekvienu jų – ir matytų karių skaičius.
Taip važiavom, kol pasiekėm aklavietę. Tiksliau – skardį, kurį buvo galima kuo lengviausiai pravažiuoti, kol IS nesusprogdino Chaziro tilto. Chaziras yra pirmasis miestelis, išvaduotas kurdų kovotojų. Dėl to čia kuriam laiku įsikūrė kurdų karininkai, kurių ir atvykome ieškoti. Tam, kad gautume leidimą leistis Mosulo keliu.
Greit išsiaiškinom, kad tuo klausimu mums gali pagelbėti tik majoras Fuadas. Šis kurdas pažįstamas mūsų draugui Hogirui. Anot jo, majoras neturėtų prie mūsų prikibti. „Kurdai mėgsta žurnalistus ir dėmesį, o labiausiai, kai jiems sekasi“, – juokauja Hogiras.
Bet mūsų krizenimą užgožia iš vieno kabineto sklindantis riksmas. Akimis ieškojom šio triukšmo šaltinio, kol pastebėjom plačiai atlapotas duris, pro kurias veržėsi cigarečių dūmai. Viduje buvo du vyrai, vienas stovėjo į mus atsisukęs nugara, o kitas sėdėjo prie aptriušusio, bet plataus stalo. Tai ir buvo majoras Fuadas.
„…ne, ne, ne! Jeigu (darbininkai – aut. past.) pereis tiltą, mes elgsimės su jais kaip su IS džihadistais!“ – rėkdamas majoras Fuadas, atrodo, nubraukė ne tik šio vyruko viltis patekti kitapus upės, bet ir mūsiškes.
Juodas vėliavas keičia trispalvės
Tačiau viskas klostėsi sklandžiau, nei tikėjomės. Gavom leidimą, išgirdom naujausios informacijos iš fronto ir buvom beišeiną. Bet pavymui vis dėlto sulaukėm grasinimo. „Vienas dalykas – be jūsų trijų daugiau nieko automobilyje būti negali. Kitaip bus problemų. Aišku?“ – grėsmingai paklausė majoras.
Tikriausiai būtume palaikyti džihadistais. Todėl aiškintis, kokias problemas majoras turėjo omenyje, nepanorome. Rūpesčių ir taip turėjome pakankamai. Pavyzdžiui, kaip toliau keliauti Mosulo link?
Dėl to nutarėme sekti paskui kariškių automobilius. Nuo Chaziro jie judėjo vakarų kryptimi, kur ir yra Mosulas. Tai teikė vilties. Prireikė vos keleto minučių važiavimo pakrante, kad suprastume, kaip jie ruošiasi priartėti prie fronto – tiltu, kuris labiau panašėjo į tinkantį pėstiesiems nei kariniams visureigiams „Humvee“ ar net mūsiškiam fordui.
Vis dėlto jaudinomės be reikalo, nes pavyko atsidurti kitoje pusėje. O nuo šios vietos matyti 10 miestelių, virš kurių plevėsavo juoda „Islamo valstybės“ vėliava. Tačiau nuo Mosulo mūšio pradžios jas pakeitė trispalvė su saule viduryje – kurdų regiono vėliava.
Tų vėliavų link ir patraukėme.
Miestelyje liko tik „katinas džihadistas“
Neilgai trukus priartėjome prie miestelio, kurį kai kurie vadina Šaich Hasanu, kiti Kari Šakuli. Čia gyveno keli šimtai šeimų, po to IS džihadistai, o dabar tik vienas vienintelis katinas, kuris nardė pro mūsų kojas.
Atsargiau! Šitas katinas iš Islamo valstybės, – prieš prapliupdami juokais šaukia mums pešmergai.
„Atsargiau! Šitas katinas iš Islamo valstybės“, – prieš prapliupdami juokais šaukia mums pešmergai.
Išvertus pažodžiui šis žodis reiškia „pasiruošęs mirti“, tačiau taip vadinamas kiekvienas kurdas, paėmęs ginklą į rankas ir stojęs į kovą. Bet tokios geros nuotaikos šie kurdų smogikai buvo ne dėl sėkmingos operacijos pradžios. Į Šaich Hasaną jie buvo atvykę pasiimti Mosulo mūšyje pelnyto atlygio – apie 400 JAV dolerių.
Galbūt todėl jie sutiko mums aprodyti ne tik po nuolaužomis palaidotą miestą, bet ir lindo kartu su mumis į požeminius IS tunelius. Juose į Šaich Hasaną įžengę kurdai vis dėlto nerado nė vieno IS kovotojo, išskyrus – „katiną džihadistą“.
Tačiau kurdai ieškojo ir ko kita – informacijos apie IS. Juos išdavė grietinėlė iš Kataro, konservai iš Jordanijos bei Turkijoje pagamintos saulės baterijos. Vietiniai prisiekia, kad tokių produktų ir technikos iki šiol nebuvo akyse regėję.
Tai gali reikšti kelis dalykus: tarp Šaich Hasaną okupavusių džihadistų buvo ne tik irakiečių, bet ir užsieniečių arba kai kurios iš šių šalių galėjo tiekti vienokią ar kitokią paramą IS kovoje prieš irakiečius.
Namas, pilnas žemės
Išsiropštus iš vieno tunelio atsidūrėme name, kuris buvo irakiečių šeimos namai. Žinoma, iki juos apverčiant aukštyn kojomis džihadistams. Gal tiksliau būtų sakyti – aukštyn žemėn.
To namo viduje buvo tiek žemių, kiek tikriausiai prireikė iškasti visus tunelius. Ir IS kovotojai taip elgėsi ne iš tingumo. O dėl saugumo.
Pro visus džihadistų perimtus miestelius vis praskrisdavo sąjungininkų lėktuvai. Žvalgybiniais tikslais. Kad matytų, kuris iš namų naudojamas IS.
„Jei jie mestų iškastas žemes į lauką, tai matytųsi, kad šalia žemių esantis namas – tunelio pradžia. Mūsų lėktuvai juos iškart susprogdintų“, – sakė pešmergų kovotojas.
Anot jo, džihadistai buvo taip įsibaiminę, kad tikrindami, ar veikia elektros generatorius, žiūrėdavo pro skylę sienoje į veidrodėlį, kuriame atsispindėdavo jiems rūpima technika.
„Tai buvo detonatorius“
Įlipom į dar vieną požemį. Čia visi nusistebėjo, jog požeminėje IS džihadistų slėptuvėje nereikėjo vaikščioti susigūžus.
Ji buvo tokia gili ir plati, jog galima vaikščioti atsistojus ir netgi prasilenkti su kitu žmogumi. IS džihadistai taip pat čia buvo įsirengę apšvietimą, virtuvę bei miegamuosius.
Tiesa, atskirais kambariais galėjo mėgautis tik pasižymėję džihadistai. Panašu, kad tokių Šaich Hasane buvo apsistoję bent du, nes tiek tebuvo miegamųjų požemiuose. Visiems kitiems lovas atstojo kietas grindinys.
Tarp susiraukšlėjusių kilimų mėtėsi ir nutriušusi kompiuterio klaviatūra. Šalia jos gulėjo baltas jungiklis, panašus į kambario šviestuvo.
Kai paėmiau jį į rankas, išgirdau vieną iš pešmergų kovotojų man ramiai sakantį kažką, ko nesupratau. Spėjau tik apsukti jungiklį, kai išgirdau linksmą Hogiro balsą.
„Tai buvo detonatorius“, – kurdo žodžius man išvertė jis.
Bombas gamina namų sąlygomis
Išminuotojai Šaich Hasano miestelyje turėjo daug darbo. Džihadistai stengėsi paspęsti kuo daugiau spąstų prieš pasprukdami, todėl miestelį jie pavertė viena didele bomba.
„Kai kurie iš sprogmenų yra su C4, kiti su sprogstamuoju dujų mišiniu. Visi jie panašūs, o ISIS dar bando mus suklaidinti prie visų prikabinusi laidelį. Galvoji, kad ten C4, prakerpi laidą ir bum“, – aiškino vienas iš kurdų.
Dėl to kai kuriuos sprogmenis jie tikrina per atstumą. Specialią įrangą šiose vietose atstoja paprasčiausia virvė ir kablys. Taip kurdai per atstumą pajudina įtartiną daiktą ir tikrina, ar tai ne mirtį nešantis sprogmuo. Namų sąlygomis džihadistai taip pat sugebėjo pasigaminti pavojingas raketas. Tarp jų – ir katiušas. Anot pešmergų kovotojų, tai jiems nebūtų pavykę be kaimyninių valstybių specialistų pagalbos.
Bet kokiu atveju šaudydami šias raketas džihadistai terorizuodavo aplinkinius kaimelius, o kartais į jų pakraščius nepastebėti atnešdavo didžiules bombas ir jas susprogdindavo per saugų atstumą.
Tai tęsėsi ilgiau nei dvejus metus, kol galiausiai džihadistai susidūrė su pešmergų kovos mašina. „Jie neturėjo jokių šansų“, – sakė mums majoras Younesas, kurio vadovaujami būriai ir išlaisvino šias apylinkes iš džihadistų gniaužtų.
Jokių belaisvių – daug aukų
Pasak majoro, taip atsitiko dėl netikėtumo faktoriaus, kuris buvo dalis pergalingos strategijos.
„Jie tikėjosi, kad puls tik reguliarioji kariuomenė, todėl ruošė visai kitokią gynybą. Jie net nenutuokė, kad mes (pešmergai – aut. past.) pulsim. Tai buvo staigmena. Išlaisvinti šiuos miestelius turėjo užtrukti porą mėnesių, bet mums užteko poros dienų“, – sakė majoras.
Tiesa, kurdų karininkas pažymėjo, kad džihadistai iš tiesų stengėsi priešintis puolimui. Net metė papildomas pajėgas apginti savo vadinamo kalifato rytinę sieną. Taip pat bandė nukreipti visų dėmesį, puldami tolėliau esantį Kirkuko miestą.
Koks likimas ištiko besipriešinančius džihadistus?
Majoras Younesas išgirdęs šį klausimą surimtėjo. Po kelių akimirkų jau nesitikėjau išgirsti atsakymo. Tuomet pešmergas iki kaulų smegenų prabilo.
„ISIS neteko daug kovotojų – mes neėmėme jokių belaisvių“, – sakė majoras Younes.
#KeliasįMosulą PIRMOSIOS DALIES PABAIGA
