Visus reportažus iš Irako rasite čia.
Taip jau yra, kad mūsų visureigyje grojančią muziką nuolatos nutraukinėja trumpi radijo pranešimai. Žinoma, apie ką daugiau, jei ne apie mūšį dėl Mosulo.
Pavyzdžiui – Irako pajėgos pasistūmėjo keliais kvartalais į vakarus Mosule, tie patys kariai nukovė du savižudžius Gogdžali rajone ar kurdų pešmergos perėmė Bašikos miestą. Tokios ir panašios naujienos mūsų dėmesį prikausto iškart, bet po beveik mėnesio susirėmimų vietinių tai visiškai nebejaudina.
Bent jau mūsų pagalbininkas Hogiras, vos išgirdęs reportažo anonsą, pradeda ieškoti kitos radijo stoties.
Pravažiavę daugybę patikros punktų, galiausiai pasiekėme tokį, kurio be papildomo leidimo negalėjome kirsti. Vien tik pasakyti, kad esame žurnalistai – neužteko.
Tikriausiai bandydami, kaip mūšiais sudominti tokius žmones, pranešėjai nevengia pasikalbėti su savo klausytojais. Vienas toks nugirstas pokalbis pasirodė makabriškas.
Į radiją prisiskambino vyras iš Havidžos miesto. Tas pavadinimas iškart priminė šios vasaros skerdynes.
Jų metu Havidžoje džihadistai nužudė beveik 100 civilių. Nežmoniška. Bet dar kraupiau, kad beveik 100 tūkstančių jo gyventojų kenčia „Islamo valstybės“ priespaudą iki šiol.
Todėl man pranešėjo klausimas pasirodo gana natūralus – kaip žmonės laikosi Havidžoje?
„Labai, labai blogai… Bet bent jau kainos geresnės nei Bagdade“, – sako Havidžos gyventojas, po kurio sąmojo juokais prapliupo ir laidos vedėjas.
Irakiečiai per tiek metų tikrai turėjo išvargti nuo nesibaigiančio smurto, destrukcijos ir mirčių. O galbūt vienintelis jiems likęs ginklas nuo to apsiginti – tokia ironija? Mano svarstymus greitai nutraukė dar vienas pranešimas. Šįkart – daug įdomesnis.
„Iš Mosulo Arbilio link pajudėjo karinis konvojus. Kartu su sėkmingai kovojusiais kariais atvyksta ir šimtai išlaisvintų Mosulo gyventojų iš al Intisaro rajono. Pešmergos juos palydės į Hassan Sham stovyklą…“ – ties šia vieta nustojome klausyti pranešimo ir pradėjome planuoti, kaip pasiekti išvaduotus žmones.
Pamatyti juos jau atvežtus į stovyklą? Ne. Daug geriau būtų pasitikti juos parvažiuojančius iš Mosulo, todėl ir leidomės į kelią.
Išlaisvinti irakiečiai
Pravažiavę daugybę patikros punktų, galiausiai pasiekėme tokį, kurio be papildomo leidimo negalėjome kirsti. Vien tik pasakyti, kad esame žurnalistai – neužteko. Todėl nusprendėme laukti čia, ant Mosulo kelio, visai šalia išvaduotos Bartelos gyvenvietės.
Žinoma, be mūsų, čia buvo ir kitų žurnalistų bei dar daugiau kareivių. Taip pat kiek nuošaliau stovėjo išrikiuoti greitosios pagalbos automobiliai. Tai verčia prisiminti, kad išlaisvinti civiliai atkeliauja iš paties Mosulo mūšio įkarščio. Dėl to dalis jų gali būti sunkiai sužeisti.
Laimė, tokių pasitaikė vos vienas kitas.
Mūsų visų bruzdesį nutraukė sirena. Tai buvo vienas greitosios pagalbos automobilis. Juo atkeliavo motina kartu su savo sužeistais vaikais. Apžiūrėjus medikams, šeima buvo persodinta į automobilį ir iškeliavo į ligoninę Arbilyje.
O kaip tik jiems iš paskos patikros punktą pravažiavo trys sunkvežimiai, kurių priekabose sėdėjo berniukai ir vyrai. Tarp jų buvo ir išvežtų sužeistųjų šeimos galva. Pasirodo, tokia procedūra – sužeistieji, moterys ir vaikai bei senoliai keliauja pirmieji, o šiems pavymui vyrai. Dėl to šeima keliavo atskirai.
Trumpai sustojus čia tikrinami jų dokumentai. Kol kiekvienas iš Mosulo ištrūkęs žmogus laukia savo eilės, jiems duodama užkandžių. Pamaniau, kad tai – mūsų proga su jais pasišnekėti.
Teko kalbėtis pro priekabos kraštą. Visi džiaugėsi išlaisvinti, tačiau apsupti kamerų ne visi norėjo prisiminti ir papasakoti, ką patyrė Mosule. Vienintelis Assadas buvo šiek tiek kalbesnis.
„Kai kariuomenė atvyko į al Intisarą, daješ apipylė mus raketomis. Jiems nerūpėjo mūsų šeimos. O mes bandėm pasprukti. Čia mes tik minutei. Patikrina dokumentus ir, jei nieko netrūksta, leis mums keliaut toliau“, – godžiai rūkydamas aiškino Assadas.
Greit tapo aišku, kad vieną cigaretę po kitos taip peša ne tik šis jaunas irakietis, bet ir beveik visi kiti išvaduoti vyrai. Nusistebėjau, negi džihadistai draudė net rūkyti?
„Daug kas buvo draudžiama – rūkyti, nebuvo galima dėvėti ilgų kelnių. Daješ aiškino, kad per ilgos kelnės yra nuodėmė. Reikėjo pasiraitoti. Tokia šukuosena, kaip tavo, irgi – uždrausta. Už ją gautum 20–30 kirčių (nuo džihadistų – aut. past.)“, – sakė Assadas.
Vaikinas nespėjo atsakyti į visus mums rūpimus klausimus, kai jo dokumentus pradėjo tikrinti kariai. Panašu, kad ne tik jam, bet ir visiems kartu priekaboje sėdėjusiems vyrams leista apsistoti Hassan Sham stovykloje.
„Važiuojam į stovyklą kartu! Aš tikrai dar turiu, ką papasakoti, prisiekiu. Tik ne į kamerą“, – prieš pat išvažiuodamas tarė Assadas.
Taip paprastai apsisprendėm aplankyti didžiausią prieglobsčio ieškotojų stovyklą regione – Hassan Sham.
Gyvieji skydai Mosule
Stovykla nuo Mosulo nutolusi šiek tiek daugiau nei 30 kilometrų. Čia priimami tik irakiečiai, kurių namus užėmė arba sunaikino džihadistai. Stovykloje jau laikinai įsikūrė daugiau nei 4 tūkst žmonių, o ji gali talpinti iki 12 tūkst. irakiečių. Joje dirbantys specialistai mano, kad tuoj prireiks naujos, tęsiantis mūšiui Mosulo gatvėse.
Daugiau apie šią kovą tikėjausi išgirsti iš Assado, bet tokioje žmonių gausoje niekur nesimatė mums reikalingo irakiečio. Klydome.
Visai šalia mūsų nežinia ko lūkuriavo vaikinukas. Iš pirmo žvilgsnio, jis neatrodo vyresnis nei šešiolikmetis, tačiau gudriai žvelgė į mus visą tą laiką, kol bergždžiai laukėm varganai suderinto susitikimo. Galiausiai, nusprendėm jį prakalbinti. Ir tai buvo vienas geriausių sprendimų.
Salehas iš tiesų buvo nepilnametis. Kai jam buvo vos keturiolika, ISIS džihadistai užėmė jo gimtąjį Tal Asvadą, o baugindami paauglį pavertė „gyvuoju skydu“. Kaip ir daugybę kitų vietinių.
„Jie užėmė mūsų miestą ir pasakė, kad turėsime keliauti su jais į Mosulą. Tie žmonės, kurie atsisakė, galėjo savo akimis stebėti, kaip džihadistai susprogdina jų namus. Jie sako, tu nenori važiuoti į Mosulą? Tu mūsų nepalaikai? Jei taip, tuomet nusipelnei bausmės. Šitaip mes neturėjom kitos išeities tik paklusti“, – sakė Salehas.
Dėl to vaikinas ilgiau nei dvejus metus kasdien valgė, rengėsi ir meldėsi lyg būtų tikrų tikriausias „Islamo valstybės“ rėmėjas, įsikūręs ryčiausiame Mosulo pakraštyje, Gogdžali rajone. Daugiausiai džihadistų pagrobtų šeimų teko įsikurti būtent čia.
Dauguma jų tai padarė visai ne savo noru. Juos vertė „Islamo valstybės“ džihadistai. Kitu atveju niekas nebūtų gyvenęs Gogdžalyje. Tai yra vartai į Mosulą, o kas nori patekti į miestą, pirmiausia turės praeiti pro Gogdžalį.
Salehui skaudžiausia ne tai, kad džihadistai atėmė jo namus. Jį labiausiai slėgė, kad įkaitu jį laikė ne Mosulo džihadistai, o jo buvę kaimynai iš Tal Asvado.
„Daugybė žmonių iš mano kaimelio prisijungė prie jų („Islamo valstybės“ – aut. past.). Jie nuolatos mus stebėjo ir sekė, ką veikiam, ką planuojam veikti“, – sakė vaikinas.
Dėl to, kad daugybė gyvaisiais skydais paverstų žmonių žuvo, Salehas kaltina būtent juos. Tiesa, vaikinas aiškina, kad tai buvo ne kariuomenės klaida, o džihadistų raketų darbas.
„Daješ („Islamo valstybė“, – aut. past.) susprogdino mūsų namus Tal Asvade, rodė nuotraukas ir aiškino, kad tai padarė pešmergos. Nors mes jau anksčiau žinojom, kad tai padarė jie patys“, – aiškino Salehas.
Apsuptų džihadistų kliedesiai
Panašų melą džihadistai pasitelkė ir tada, kai irakiečių kariuomenė pradėjo jiems kvėpuoti į nugarą. IS kovotojai nesiryžo to pripažinti. Pasak Saleho, jų įvykių versija – tiesiog absurdiška.
„Jie šaukė, kad tai visiškas melas. Anot jų, kalifatas turėjo netrukus perimti Arbilį. Net kai pamatėm kareivius Gogdžalyje, jie sakė, kad viskas kontroliuojama. Kai ISIS bandė pulti Kirkuką, džihadistai Mosule pradėjo šaudyti į dangų ir rėkti, kad jų broliai užėmė bedievių miestą. Jie šaukė, mes išlaisvinom Kirkuką – mūsų kalifatas ką tik tapo dar stipresnis“, – juokdamasis sakė Salehas.
Anot jo, visi šie kliedesiai apie karinę džihadistų sėkmę – pasenęs jų propagandos ginklas. Kaip ir nuolatinė baimė, kurią jie įvarė Mosulo gyventojams.
Kaip ir kiti, gyvendamas džihadistų kontroliuojamame Mosule, Salehas vengdavo išeiti iš namų. Jam tai atrodo savaime suprantama. „Na, pavyzdžiui – paprastas dalykas. Jeigu tu esi priešais savo namą ir pamatai IS džihadistus, geriau lįsti į vidų, nes tave gali apkaltinti bet kuo, suimti ir išsiųsti į mūšį, kaip džihadistą“, – sakė Salehas.
Salehui skaudžiausia ne tai, kad džihadistai atėmė jo namus. Jį labiausiai slėgė, kad įkaitu jį laikė ne Mosulo džihadistai, o jo buvę kaimynai iš Tal Asvado.
Mobilusis užtrauktų mirtį
Taip kalbėdami nepastebėjome, kaip pasiekėme Saleho palapinę. Priešais ją būriavosi grupelė vyrų, sustojusių rateliu. Pasak vaikino, jie buvo išlaisvinti iš Gogdžalio rajono visi kartu.
Grupės viduryje buvo sukrauta daugybė išorinių telefonų akumuliatorių, o prie jų prijungta dar daugiau mobiliųjų.
„Neįsivaizduoju tokio vaizdo Mosule“, – sako Salehas.
Į paniką puolę ekstremistai nusprendė, kad negalima viešoje vietoje naudotis mobiliaisiais. Anot jų, taip bus „sustabdyti šnipai“.
Bet kuriuo atveju naudotis mobiliuoju Mosulo gatvėse tebereiškia mirties nuosprendį, kuris, beje, yra paskelbtas visiems nuo džihadistų sprukusiems žmonėms.
Tarp jų – ir Salehui.
„Aš niekada gyvenime negrįšiu į Mosulą. Net kai jį išvaduos. Daugybė džihadistų vis tiek liks, prisitaikys, tačiau jie niekur neišnyks. O mes jiems – grėsmė, todėl kai kurie iš mūsų jau sulaukė grasinimų. Jie sakė, jei mes tave sutiksim, tu – negyvas“, – sakė Salehas.
Už cigaretę – 25 kirčiai
Tik po kurio laiko atsitokėjau, kad visi iki vieno šalia buvusių vyrų be paliovos traukia cigaretės dūmus. Pasidarė įdomu, kaip jie tvarkėsi su tokiu nenumaldomu noru rūkyti ten, kur už tai gresia labai skaudžios pasekmės.
„Kaip? Rūkėme pasislėpę. Jie (džihadistai – aut. past.) sakė, jeigu rūkysi – būsi nubaustas. O bausmės buvo įvairios: galėjai gauti baudą, galėjai gauti kirčių per nugarą. Tai jeigu būtų užtikę mus rūkančius, kentėtume“, – sakė Marwanas.
Taip nukentėjo jo draugas Basharas. Policija jį užtiko rūkantį namuose, rado cigaretes. Už tai turėjo iškęsti skaudžius 25 kirčius ir teko susimokėti 25 tūkstančius irakietiškų dinarų (apie 20 JAV dolerių).
Mosule atsirado ir tokių, kurie į šitą draudimą pažiūrėjo kaip į galimybę pasipelnyti. Pasak irakiečių, tai ne kas kitas, o patys džihadistai. Jie galėjo cigaretes atgabenti į Mosulą. Apie 90 proc. cigarečių buvo armėniškos – „Akhtamar“ – ir maždaug 1,5 dolerio brangiau parduodamos nei įprastai.
Įdomu, kad patys džihadistai draudimo rūkyti nesilaikė. Atvirkščiai, gana drąsiai rūkydavo, kartais net nesislėpdami, tiesiog gatvėje. Tai kodėl toks pasipriešinimas rūkalams?
„Viskas dėl pinigų. Taip jie gali ir brangiau parduoti cigaretes, ir susirinkti pinigus už baudas iš pagautų rūkalių“, – „Islamo valstybės“ logiką paprastai aiškino Basharas.
Džihadistų ekranai
„Girdėjau, kad domina daješ gyvenimas?“, – priėjęs iš už nugaros paklausė aukštokas vaikinas ir pakišo arabišką dokumentą.
Tai pažyma, kurioje sakoma, kad jis ieškomas islamo valstybės džihadistų, o šalia jo stovi išsišiepęs Assadas, kurio ieškojom iš pradžių. Linkteliu ir lendam į siaurą praėjimą tarp palapinių.
Assado draugas – Yasseras, buvęs karys Irako kariuomenėje. Tai, kad po dvejų metų gyvenimo „Islamo valstybės“ kalifate jis vis dar gyvas – yra tikras stebuklas.
Yasseras aiškino, jog nebūtų išgyvenęs, jei nebūtų tiek daug laiko leidęs namuose. „Kartais važiuodavau motociklu, bet stengdavausi išvengti daješ rajonų“, – sakė Yasseras.
Kad išgyventų, jam taip pat teko klastoti dokumentus. Tai gali skambėti sudėtingiau nei buvo Yasserui. Iš tikrųjų, jam tereikėjo brolio pase įklijuoti savo nuotrauką.
„Kai reikėjo prisiekti ištikimybę kalifatui, negalėjau naudotis savo dokumentais. Juose parašyta, kad tarnavau Irako kariuomenėje. Jie manęs klausė, kur yra tavo brolis – Yasseras? Atsakiau, kad nežinau – gal pabėgo, gal jūs nužudėt. Paėmiau dokumentą ir pažadėjau paieškoti brolio. Nors, iš tiesų, jie ieškojo manęs“, – sakė Yasseras.
Lyg tarp kitko, Yasseras prisiminė, kad vykdydami egzekucijas džihadistai į gatvę atnešdavo didžiulius ekranus. Juose visiems buvo rodoma, kas atsitiks padarius nuodėmę. „Niekas Mosule nenorėjo atsidurti džihadistų rankose ar tuo labiau – jų ekranuose“, – sakė Yasseras.
Nors buvusiam kariui pavyko ištrūkti iš džihadistų gniaužtų, po 6 dienų Hassan Shami stovykloje jis nebegali daugiau kentėti.
„Net kai būdavau Mosule, galėdavau išeit iš namų. O čia išvis negaliu niekur (išeiti – aut. past.). Aš noriu laisvės. Aš kentėjau nuo jų, bet taip pat žinau, kaip jie kovoja. Aš noriu keršyti, o čia kovoju tik dėl maisto“, – sakė vaikinas.
Tačiau kol kas Yasserui to neleidžia padaryti ta pati Irako kariuomenė, kurioje jis tarnavo ir dėl kurios jo gyvybė Mosule dvejus metus buvo pakibusi ant plauko.
Tiesa, šiam vaikinui kurį laiką teks pagyventi Hassan Sham stovykloje. Kol irakiečiai aiškinsis, ar Yasseras ir kiti prieglobsčio ieškotojai iš tiesų yra tokie nekalti, kokiais dedasi.
„KELIAS Į MOSULĄ“ ANTROSIOS DALIES PABAIGA. PIRMĄJĄ SKAITYKITE ČIA.
