Keturi žemėlapiai apie Izraelio įvykdytą Palestinos „užgrobimą“: ar galima jais pasitikėti?

Paskelbtoje žinutėje pateikiamas paveikslėlis, kuriame pavaizduoti keturi žemėlapiai. Juose pavaizduota, kaip nuo 1946 metų palaipsniui Palestinos teritorija esą traukėsi, o Izraelio plėtėsi.

Žemėlapiuose baltai nuspalvinta Izraelio dalis palaipsniui didėja nuo 1946 iki 2012 m. Čia pat pridedamas komentaras:

„Jei nebūsite atsargūs, laikraščiai privers jus nekęsti engiamų žmonių ir mylėti tuos, kurie juos engia.“

Facebook nuotr./Socialiniuose tinkluose platinamas paveikslėlis esą atspindi kaip Izraelis aneksavo Palestinos teritorijas

Mandatinės teritorijos

Kadangi pirmasis žemėlapis sudarytas 1946 m., akivaizdu, kad tai ne Izraelio valstybė, kurios tuo metu dar nebuvo, o mandatinė Palestina, kurią administravo Didžioji Britanija.

Mandatinių teritorijų sistema atsirado pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai nugalėtojos pasidalijo nugalėtų valstybių kolonijines valdas.

Visos mandatinės teritorijos buvo suskirstytos į 3 grupes. Pirmai grupei priklausė buvusios Osmanų imperijos valdos, kurių mandatinis valdymas buvo numatytas keleriems metams (Irakas, Libanas, Palestina, Sirija), jos formaliai valdytos kaip teritorijos, kuriose buvo pilietybė ir administracinės institucijos.

Irakas nepriklausomas tapo 1932, Sirija – 1936, Libanas – 1941, Palestina 1947 m. buvo suskirstyta į 2 dalis – vienoje jų 1948 m. susikūrė Izraelis.

Antrai grupei priklausė teritorijos, kuriose nenumatyta greitai susikurti nepriklausomoms valstybėms – Vokietijos buvusios kolonijos Centrinėje Afrikoje (dabar Tanzanija, Ruanda, Burundis, Togas, Kamerūnas, Gana).

Trečiai grupei priklausė teritorijos, kurios buvo pripažintos mandatą jas valdyti gavusių valstybių dalimi arba jų kolonijomis (Namibija, Papua Naujoji Gvinėja, Samoa, kai kurios Ramiojo vandenyno nedidelės salos).

Mandatinė Palestina buvo daug didesnė už Izraelį

Viena iš šių mandatinių teritorijų buvo Palestina, kurią administravo Didžioji Britanija.

1922 m. Tautų Lygos patvirtintame Palestinos mandate Didžiosios Britanijos vyriausybė buvo aiškiai įpareigota dėti reikiamas pastangas, kad ten būtų įkurti „žydų nacionaliniai namai“.

Svarbiausia, kad mandatinės Palestinos teritorija buvo daug didesnė už šiuolaikinio Izraelio teritoriją.

1920 metų Antantės valstybių San Remo konferencijos nutarimu teritorija į rytus nuo Jordano upės prijungta prie Didžiosios Britanijos mandatinės Palestinos teritorijos.

1921 m. Kairo konferencijos nutarimu ji atskirta nuo Palestinos – sukurtas Transjordanijos emyratas.

Ši konferencija padėjo vadinamuosius britų politikos arabų pasaulyje pagrindus. Transjordanija buvo britų mandato Palestinai dalis.

Žemėms į rytus nuo Jordano upės jau 1923 m. buvo suteikta plati autonomija, o 1946 m. – visiška nepriklausomybė, suformuojant Transjordanijos emyratą (šiuolaikinę Jordanijos Hašimitų Karalystę).

Todėl galima teigti, kad pirmajai arabų valstybei mandatinėje Palestinoje buvo suteikta plati autonomija, o vėliau ir visiška nepriklausomybė dar prieš įkuriant Izraelį.

Izraelio žemėlapis

Ne viskas, ką gavo žydai, priklausė palestiniečiams

Socialiniuose tinkluose platiname 1946 m. žemėlapyje, kaip Izraelio arba žydų gyvenvietės pažymėtos tik tos žemės, kurios tuo metu priklausė žydams arba sionistinėms organizacijoms. Pagal nutylėjimą peršama išvada, kad visos kitos teritorijos buvo palestiniečių.

Tai tikriausiai grindžiama populiariu teiginiu, kad iki 1948 m. žydų kolonistai Palestinoje įsigijo apie 2 mln. dunamų žemės (1 dunamas – 0,1 hektaro), o tai sudaro apie 6 proc. teritorijos. Remiantis tuo, likusi 94 proc. dalis socialiniuose tinkluose platinamame žemėlapyje esą laikoma palestiniečių teritorija.

„AP“/„Scanpix“/Protestai už Palestiną Libane

Dunamas, taip pat žinomas kaip donum arba dunum, – ploto vienetas, atitinkantis graikų stremmą arba anglišką akrą, reiškiantis žemės kiekį, kurį galėjo suarti jaučių kinkinys per dieną.

Tačiau tokie skaičiavimai negali būti laikomi pagrįstais. Visų pirma, bent jau kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad 1948 m. ne 6 proc., o 28 proc. visų žemių, kurios vėliau tapo Izraelio dalimi, priklausė žydams.

Antra, nemaža dalis būsimos Izraelio teritorijos (pvz., dykuma) apskritai neturėjo savininkų arba Osmanų imperijos laikotarpiu buvo Osmanų valstybės nuosavybė.

Tokiu atveju dažnai neįmanoma iki galo išsiaiškinti visų klausimų, susijusių su teisine tam tikrų teritorijų nuosavybe.

Todėl nėra jokio pagrindo ne tik 94 proc., bet net 72 proc. iki 1948 m. Izraeliui priklausiusių teritorijų laikyti palestiniečių nuosavybe.

JT planui priešinosi ne žydų, o arabų pusė

1947-aisiais Jungtinės Tautos (JT) balsavo už rezoliuciją 181, dar žinomą kaip Padalijimo planas, kuria buvo siekiama Palestiną padalyti į atskiras žydų ir arabų valstybes, o Jeruzalę patikėti tarptautiniam administravimui.

Žydų vadovybė šiam planui pritarė, bet arabų pusė atmetė ir jis niekada nebuvo įgyvendintas. Dėl šios priežasties vargu ar galima laikyti Izraelį – ar bent jau jį vieną – atsakingu už jo neįgyvendinimą.

Kitais metais britų valdžia, negalėdama sustabdyti nesantaikos, pasitraukė, o žydų lyderiai gegužės 14 d. paskelbė apie Izraelio įkūrimą.

Tai sukėlė pirmąjį arabų ir Izraelio karą, mat daugelis palestiniečių tam paprieštaravo. Kaimyninės arabų šalys įsikišo su karinėmis pajėgomis. Šimtai tūkstančių palestiniečių pabėgo arba buvo išvaryti iš savo namų. Tas dienas jie vadina al Nakba – Katastrofa.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./„Hamas“ tunelis Gazos Ruože

1949 m. karas baigėsi Izraelio pergale, tačiau 750 tūkst. palestiniečių buvo perkelti, o teritorija padalinta į 3 dalis: Izraelio valstybę, (Jordano upės) Vakarų krantą ir Gazos Ruožą.

Socialiniuose tinkluose platinamame trečiajame žemėlapyje, kuriame Jordano upės Vakarų krantas – Judėja ir Samarija – pažymėtas kaip „Palestina“, pateikta akivaizdžiai neteisinga informacija, nes tuo metu (iki 1967 m.) šis regionas buvo okupuotas, o vėliau oficialiai aneksuotas Jordanijos.

15min verdiktas: Trūksta konteksto. Paskelbtą keturių žemėlapių rinkinį, kuriame parodyta nuosekli Izraelio ekspansija Palestinos sąskaita, reikėtų laikyti propagandine manipuliacija, kuria siekiama sukurti vienmatį vaizdą, kad Izraelio pusė yra užpuolikė, o arabų (Palestinos) pusė – išimtinai auka.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.