Taip, V.Putinas užėmė Krymą ir padėjo sustiprėti Basharui al Assadui, tačiau jo ekonomikoje – visiška netvarka, maža to, dabar jam tenka susidurti akis į akį su visuomet jam baimę kėlusia NATO, naujienų agentūros „Bloomberg“ portale straipsnį pradeda JAV nacionalinės žvalgybos bendradarbis Užsienio santykių taryboje, laikinai nacionalinės žvalgybos direktoriaus pareigas ėjęs Michaelas Dempsey.
Daugelis Vakarų analitikų ir politikos formuotojų mano, kad V.Putinas sužaidė itin sumaniai: iš taktiko tapo aukščiausio lygio strategu ir iškovojo ne vieną svarbią pergalę Rusijos diplomatijai – nuo Krymo ir Rytų Ukrainos užgrobimo iki Sirijos diktatoriaus B.al Assado pozicijos sustiprinimo. Toks požiūris smarkiai įsišaknijęs ir pačioje Rusijoje. Pastarojo laikotarpio apklausų duomenimis, beveik 90 proc. šios šalies gyventojų pasitiki V.Putino gebėjimu tvarkytis pasauliniuose reikaluose.
Pastarojo laikotarpio apklausų duomenimis, beveik 90 proc. šios šalies gyventojų pasitiki V.Putino gebėjimu tvarkytis pasauliniuose reikaluose.
Tačiau ar tokia padėties interpretacija yra tiksli? Straipsnio autoriaus M.Dempsey nuomone, pernelyg mažai dėmesio kreipiama į ilgalaikę V.Putino užsienio politikos sprendimų kainą. Autorius išskiria kelis tokius galimai brangiai atsieisiančius sprendimus.
Už įtaką moka brangiai
Teisybė, rašo jis, kad 2015-ųjų spalį surengta Rusijos karinė intervencija Sirijoje padėjo stabilizuoti klibantį B.al Assado režimą, apsaugojo nuo galimų išpuolių svarbiausias vyriausybės kontroliuojamas teritorijas šalies vakaruose ir užtikrino, kad Rusijos karinės pajėgos iš Sirijos nesitrauktų. M.Dempsey įsitikinęs, kad Rusijos vaidmuo turės didelę reikšmę ir ateityje, kai bus deramasi dėl Sirijos likimo.
Vis dėlto, nors dabar mūšio lauke B.al Assadas mėgaujasi pranašumu, dešimtys tūkstančių didelį apmaudą jaučiančių ir gerai ginkluotų opozicijos kovotojų, niekada nesutiksiančių pripažinti jo lyderystės, niekur nedingo. Šalyje tebėra ir tūkstančiai su grupuotėmis „Islamo valstybė“ bei „Al Qaeda“ siejamų ekstremistų, kurie, nepaisant nesėkmių mūšiuose, veikiausiai neketina liautis veikti. Taigi bent artimiausiu metu Rusijos kariams nenusimato grįžti namo, o tai reiškia, kad Rusijos laukia naujos išlaidos ir nauji žmogiškieji praradimai.
Pagaliau Rusijos bendradarbiavimas su Iranu ir Sirija kelia nerimą sunitiškosioms regiono šalims ir kenkia jos santykiams su Izraeliu, rašo M.Dempsey. Izraeliui įsitraukus į karines operacijas Sirijoje tapo aišku, kad jam labai nesinori savo pasienyje išvysti Irano pajėgų. Rizika, kad Izraelio kariams Sirijoje teks susigrumti su Irano remiamomis pajėgomis, nuolat didėja. Turint galvoje Rusijos ir Irano pajėgų interesų bendrumą mūšio lauke, Rusija atsidurtų ypač nesaugioje padėtyje, jei aplinkybės susiklostytų būtent taip.
Ekonomika neauga, nerimą kelia NATO
Kalbant apie Krymą ir Ukrainą, po 2014-ųjų Ukrainos revoliucijos ir prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimo, V.Putinas, siekdamas prisijungti Krymą ir neleisti Ukrainai spėti užmegzti glaudesnių ryšių su Vakarais, veikė labai sparčiai. Pasitelkdamas vadinamojo asimetrinio karo priemones ir teikdamas ginkluotę Rusijos remiamiems separatistams Rytų Ukrainoje, jis užsitikrino įtaką Donbaso regione (kuris nuo seno laikomas Ukrainos pramonės centru).
Rusija tikisi, kad šiemet jos ekonomikos augimo rodiklis pakils bent iki maždaug 1,5 procento, tačiau toks augimas vis tiek nekompensuotų šalies ekonomikos susitraukimo per pastaruosius kelerius metus.
Tačiau ir vėl – kokia to kaina? Visą ukrainiečių kartą V.Putinas nuteikė prieš Rusiją. Remiantis apklausų duomenimis, 2010 m. beveik 95 proc. ukrainiečių Rusiją vertino teigiamai. Dabar šis rodiklis vos perkopia 40 proc. ir yra neabejotinai daug žemesnis, negu būtų Vakarų Ukrainoje. Rusijos intervencija Ukrainoje privertė JAV ir Europą imtis griežtų ekonominių sankcijų. Dėl šių sankcijų ir dėl smarkiai sumažėjusios pasaulinės naftos apyvartos, Rusijos ekonomika nebeaugo taip, kaip galėjo, smuko rublio vertė, sumažėjo realusis darbo užmokestis. Rusija tikisi, kad šiemet jos ekonomikos augimo rodiklis pakils bent iki maždaug 1,5 procento, tačiau toks augimas vis tiek nekompensuotų šalies ekonomikos susitraukimo per pastaruosius kelerius metus.
Be to, po V.Putino karinių operacijų Ukrainoje Jungtinės Valstijos ir NATO vėl sunerimo dėl Rusijos ketinimų Europoje. Siekiant apsisaugoti nuo galimų grėsmių, didinamas gynybos srities finansavimas, JAV šarvuotoji brigada perkeliama į Europą, britų, kanadiečių ir vokiečių batalionai dislokuojami arčiau Rusijos sienos su Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, pasak M.Dempsey, daugeliu požiūriu V.Putino karinės operacijos Ukrainoje padeda kurti tokį Aljansą, kokio jis visada bijojo.
V.Putino įtakos kampanijos
Vokietijoje Rusijos kišimasis į pernai rugsėjį vykusių rinkimų procesą sukėlė didžiulį nerimą: šalies žvalgybos tarnybos vadovas viešai apkaltino Rusiją mėginimu paveikti rinkimų rezultatus ir destabilizuoti padėtį Vokietijoje vykdant kibernetines operacijas. Vokietija, kaip ir kitos Europos šalys, ėmėsi įgyvendinti programas, kuriomis siekiama sustiprinti kibernetinę gynybą, apsaugoti ypatingos svarbos infrastruktūros objektus ir užsitikrinti gebėjimą deramai reaguoti atakos atveju. Pakankamai akivaizdu, teigia straipsnio autorius, kad šios naujos programos ir iniciatyvos yra skirtos apsisaugoti visų pirma nuo Rusijos keliamos grėsmės.
Tai, kad neseniai Nyderlanduose ir Prancūzijoje vykusiuose rinkimuose – nepaisant Rusijos įtakos kampanijų – daug balsų gavo centristinės partijos, kaip ir tai, kad Vokietijoje perrinkta Angela Merkel, o Rusijai bičiuliški socialdemokratai gerokai nustumti į šoną, anaiptol nebyloja nei apie šiltėjančius Europos ir Rusijos santykius, nei apie tai, kad artimiausiu metu sankcijos Rusijai galėtų būti panaikintos.
Tad kaip, atsižvelgiant į visa tai, reikėtų vertinti V.Putino užsienio politikos laimėjimus?
V.Putinui pavyko išlaikyti įtaką tiek Sirijoje, tiek Ukrainoje. Be to, jis sumaniai išnaudojo Rusijos svertus Sirijoje, kad užmegztų naujus santykius su Turkija, visų pirma bendradarbiaudamas tvarkant reikalus Turkijos pasienyje ir galimai parduodamas Ankarai modernias rusiškas oro gynybos sistemas. Jei V.Putinui pagaliau pavyktų sugadinti Turkijos santykius su NATO, Maskvai tai būtų strateginė pergalė.
Rusijos nuolatinis kišimasis į rinkimų reikalus privertė Vakarus suabejoti demokratinių procesų sąžiningumu ir patikimumu, o tai – vienas svarbiausių jos užsienio politikos tikslų.
Vis dėlto V.Putino veiksmai įvėlė Rusiją ir į nemažai konfliktų, kurių atomazgos toli gražu nematyti. Jis Rusijoje vėl pabudino Vakarų baimę. Jis neleido savo šalyje plėtotis prekybai, investicijoms ir moksliniam bendradarbiavimui su Amerika ir jos sąjungininkėmis (o tai itin svarbu, jei Rusija nori užsitikrinti ilgalaikį ekonomikos augimą). Jis įžiebė galybę JAV ir NATO atsakomųjų reakcijų gynybos srityje.
Apibendrindamas M.Dempsey rašo, kad nors nemaža dalis V.Putino uždirbto pelno jau realizuota, sąskaita už jo nuotykius užsienio politikoje dar iki galo neapmokėta. Gali būti, kad, sumokėjus likusią dalį, Rusijos visuomenė dar ilgai jaus kartėlį dėl įsigyto pirkinio.
