Logika – už elektrinius automobilius. Juk važinėjame daugiausia miestuose, kur greitis apribotas, 60–70 km/val. Elektra varomam transportui – toks greitis idealus – mašina burkuoja iš malonumo. Bet jeigu reikia, ji gali skrieti ir 120 km/val., tiesa, tai hibridiniai automobiliai, turintys ir visai neblogą benzininį variklį. Statistika rodo, kad 80 proc. automobilio važiavimo laiko jame sėdi vienas žmogus, 15 proc. – 2, todėl didelės galios nereikia. Bet hibridas paveža ir keturis, ir vietos jiems užtenka. Dėl to laimingos ekologijos žinybos ir ekologijos fanatikai.
Svarbiausia – degalų ekonomija. Nusibodo tas kainų šokinėjimas, ir kažkodėl visada vis į viršų. Dabar pasaulio ekonomika lyg ir vėl pradeda pupsėti, nors neaišku, ar tikrai ir ar ilgam, bet naftos kainos paskubėjo vėl pakilti. Todėl kai „Toyotos“ hibridas „Prius“ arba „Hondos“ „Insight“ sunaudoja tik 4 litrus šimtui miesto kilometrų arba dar mažiau, jis pasidaro labai patrauklus. Po Lietuvą jau bėgioja keli tokie. Važiavau vienu. Didelis malonumas.
Kinija ėmėsi žaliavų nacionalizmo. Be kitų apribojimų, įvedė „retųjų žemių“ eksporto kvotą – išvežti galima tik 35 tūkst. tonų per metus.
Su hibridais eksperimentuoja visi automobilių gamintojai, nes tie naujos kartos automobiliai sugeba panaudoti akumuliatoriams krauti net stabdymo jėgą, nedegina degalų per laisvą eigą.
Skersai kelio elektriniams automobiliams stovi dvi galingos jėgos: naftos koncernai ir vyriausybės, nes valdžia apkrauna skystąjį kurą baisiais mokesčiais. Žino – vairuotojai niekur nepabėgs. Tačiau dabar prisidėjo trečia kliūtis.
Gerų akumuliatorių gamybai būtini retieji metalai, dar vadinami „retomis žemėmis“ – itris, lantanas ir litis. Jie reikalingi daug kur – nuo iPodų iki per tolimąjį atstumą valdomų raketų ar modernių vėjo malūnų gamybai. Jeigu ličio yra Bolivijoje ir dar keliose pasaulio vietose, tai 95 proc. pirmų dviejų metalų išgaunama Kinijoje. Išžvalgyti tų metalų klodai taip pat daugiausia ten. Produkcijos, kurioje panaudojami tie metalai, vertė pasaulyje auga ir jau artėja prie 100 mlrd. dolerių per metus.
Taip viskam susiklosčius, Kinija ėmėsi žaliavų nacionalizmo. Be kitų apribojimų, įvedė „retųjų žemių“ eksporto kvotą – išvežti galima tik 35 tūkst. tonų per metus. Tačiau pasauliui šiuo metu reikia mažiausiai 124 tūkst. tonų, ir tas poreikis netrukus padvigubės. Kinų vyriausybė mandagiai aiškina, kad ji visiškai nenori kaip voveraitė laikyti tuos turtus paslėpusi, ji tik siekia paskatinti užsienio bendroves statyti gamyklas Kinijoje. Tačiau tai reiškia gamybos paralyžių daugelyje valstybių. Ypač dreba Japonija. Tai pažangių technologijų šalis, 2008 metais sunaudojusi 40 tūkst. tonų „retųjų žemių“. Vien jos poreikiai šiemet didesni nei naujoji Kinijos kvota. Japonijai teks arba uždaryti nemažai gamyklų, arba toliau daryti tai, ką šiuo metu daro – pirkti nelegaliai iškastą ir kontrabanda išvežamą žaliavą.
Kitos šalys, kurios turi šiek tiek tų „žemių“, – Australija, Kanada, Pietų Afrika – visomis išgalėmis didina jų gavybą. Bet net po penkerių metų jos galės išgauti tik 50 tūkst. tonų. Aukštųjų technologijų gaminiams to neužtenka, todėl pasaulio ekonomikos galiūnai svarsto – gal būtų galima paspausti Kiniją per Pasaulinę prekybos organizaciją, kuriai ji taip pat priklauso? Bet kaip priversti Kiniją būti dosnią, kai ji pareiškia, kad jai pačiai reikia?
Kinijos planai aiškūs. Gamins vertingus gaminius pati, juos pardavinės, ir taip išvystys naują pramonės šaką. O jūs... žinokitės.
