Tačiau po daugelį metų trukusios ekonomikos reformos, skirtos tam, kad galėtų gaminti prekes eksportui, oficialus įstojimas į PPO padėjo Kinijos produkcijai šaute šauti į viršų.
Po to Kinija ilgai siūlė save pasauliui kaip pigų fabriką, kuriame buvo gaminami daug fizinio darbo reikalaujantys gaminiai, tokie kaip tekstilė, žaislai, drabužiai, avalynė ir baldai viso pasaulio įmonėms, taigi ir vartotojams.
Šios pramonės šakos buvo tramplinas, leidęs Kinijai vystytis ekonomiškai ir pereiti prie pažangesnių produktų, tokių kaip elektronika, gamybos – tai jau anksčiau buvo padariusios tokios ekonomikos kaip Honkongas ir Pietų Korėja.
Gerėjant švietimui ir darbo užmokesčiui augant, gaminti Kinijoje tampa nebe taip pigu, ir dabar šalis nori sutelkti dėmesį į brangesnių, sudėtingesnių produktų gamybą bei remtis vidaus vartojimu, kad skatintų savo ekonomiką. Sunkus darbas gaminti pigias, daug darbo reikalaujančias prekes paliekamas kitiems.
Bet jei Kinijos planas pavyks, kas užims jos vietą ir taps naujaja pasaulio dirbtuve?
Tai klausimas, kurį Gordonas Hansonas, Harvardo Kennedy mokyklos ekonomikos profesorius, nagrinėja naujausiame savo moksliniame darbe, skirtame JAV Nacionaliniam ekonominių tyrimų biurui.
