1991 m. griuvus Sovietų Sąjungai, Kinijos komunistų partija (KKP) lyg apsėsta mėgina suprasti, kodėl taip atsitiko. Valstybiniai politikos institutai, kuriems buvo pavesta tai išsiaiškinti, didžiausią kaltės dalį suvertė Michailui Gorbačiovui – lyderiui reformatoriui, kuris tiesiog nebuvo pakankamai nuožmus, kad išgelbėtų Sovietų Sąjungą nuo griūties. „Vis dėlto tuometės Kinijos valdžios dėmesys neaplenkė ir kitų svarbių šį reiškinį nulėmusių veiksnių – apie kai kuriuos iš jų dabartiniai Kinijos lyderiai, panašu, yra pamiršę“, – rašo M.Pei.
Ginklavimosi varžybos – per brangus malonumas
Pasak autoriaus, pirmąją – ir svarbiausią – pamoką KKP įsisavino puikiai: norint užsitikrinti politinį legitimumą, būtina pasiekti kuo aukštesnių ekonominių rodiklių. M.Pei teigimu, dėl išskirtinio KKP dėmesio BVP augimui per pastaruosius kelis dešimtmečius Kinijoje įvyko ekonomikos stebuklas: nominalių pajamų vienam gyventojui rodiklis šovė viršun nuo 333 JAV dolerių 1991 m. iki 7 329 JAV dolerių praėjusiais metais. Tai svarbiausia priežastis, kodėl Kiniją iki šiol valdo KKP, įsitikinęs autorius.
Tačiau tai, kad dėmesio smunkančios ekonomikos gelbėjimui Sovietų Sąjungoje buvo skiriama per mažai, buvo ne vienintelė sovietinių politikų klaida. Sovietų Sąjunga dar buvo įsitraukusi į labai daug kainuojančias ginklavimosi varžybas su Jungtinėmis Valstijomis, kurių laimėti neturėjo jokių šansų. Galiausiai Sovietų Sąjunga tapo imperinio persitempimo auka, krūvą pinigų išmetusia režimams, pasižymintiems menka strategine verte ir ilgamete lėtinio ekonominio negrabumo istorija. „Dabar, Kinijai stojant į naują šaltąjį karą su JAV, KKP rizikuoja pakartoti tą pačią pragaištingą klaidą“, – perspėja M. Pei.
Iš pirmo žvilgsnio gali ir neatrodyti, kad Kinija būtų smarkiai įsitraukusi į ginklavimosi varžybas su JAV. Oficialus šių metų Kinijos gynybos biudžetas (apie 175 mlrd. dolerių), sudaro vos ketvirtadalį tos sumos, kurią gynybai yra patvirtinęs JAV kongresas (700 mlrd. dolerių). Tačiau prognozuojama, kad Kinijos faktinės karinės išlaidos gerokai viršys oficialų biudžetą. Antai Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, 2017 m. gynybai Kinija išleido apytikriai 228 mlrd., beveik pusantro karto viršydama oficialų tam skirtą biudžetą – 151 mlrd. dolerių.
Šiaip ar taip, esmė – ne kiek pinigų Kinija ketina išleisti ginklams, o tai, kad jo išlaidos gynybai nuolat auga. Pasak M. Pei, tai leidžia daryti prielaidą, kad šalis rengiasi įsitraukti į ilgą ir sekinantį karą su JAV. Bet Kinijos ekonomika, autoriaus įsitikinimu, nėra pasirengusi generuoti tokių išteklių, kurių pakaktų pergalei šiame kare užsitikrinti.
Kinija gal ir galėtų sau leisti dalyvauti vidutinio intensyvumo ginklavimosi varžybose su JAV, jei galėtų pasigirti aukštu ekonomikos efektyvumu ir tvaraus ekonominio augimo modeliu. Bet, M. Pei nuomone, ji neturi nei vieno, nei kito.
Padėtis be išeities
Autorius prognozuoja, kad makrolygmenyje Kinijos ekonomikos augimas veikiausiai ir toliau lėtės. Tai daugiausia lems spartus visuomenės senėjimas, dideli įsiskolinimai, nesubalansuoti paskolų grąžinimo terminai ir vis labiau aštrėjantis prekybos karas, kurį inicijavo JAV. M. Pei įsitikinęs, kad visa tai išsekins ir taip ribotus KKP išteklius. Pvz., tautai sparčiai senėjant, vis labiau augs biudžeto išlaidos sveikatos apsaugai bei pensijoms.
Kas iš to, kad dabartinė Kinijos ekonomika gal ir našesnė negu buvusios Sovietų Sąjungos, – ji nė iš tolo našumu neprilygsta Jungtinių Valstijų ekonomikai. Ir neprilygs, nes valstybės valdomos įmonės Kinijoje susiurbia pusę visų banko kreditų šalyje, o pridėtinės vertės ir darbo vietų tesukuria vos 20 proc.
KKP problema, kad valstybės valdomos įmonės gyvybiškai svarbios siekiant išlaikyti partijos vienvaldystę: pirma, per jas yra atsidėkojama lojaliems visuomenės nariams, antra, jos užtikrina sklandesnes valdžios intervencijas siekiant makroekonominių tikslų. Taigi, pasak M. Pei, viena vertus, išpūstų ir neveiksmingų valstybinių įmonių išardymas praktiškai reikštų KKP politinę savižudybę, bet kita vertus, mėgindama jas išsaugoti Kinija tik atitolina tai, kas neišvengiama: kuo ilgiau jos siurbs skurdžius šalies ekonomikos išteklius, tuo mažiau įkandamos Kinijai bus ginklavimosi varžybos su JAV ir tuo sunkiau KKP bus išsaugoti savo valdžią ir autoritetą.
Abejotini draugai už didelius pinigus
Antroji pamoka, kurios, M.Pei nuomone, Kinijos lyderiai deramai neišmoko, yra tai, kad būtina vengti imperinio persitempimo. Maždaug prieš dešimtmetį Kinijos eksporto apimtims gerokai viršijus importą persipildė šalies valiutos rezervai ir Kinijos vyriausybė prisiėmė daugybę brangiai kainuojančių užsienio įsipareigojimų bei pradėjo subsidijuoti „sąjungininkus“, kurie neišgalėjo ar net nesiruošė gražinti paskolų.
Akivaizdus pavyzdys – plačiai išgirta „Juostos ir kelio“ iniciatyva, trilijono dolerių vertės projektas, orientuotas į paskolomis finansuojamą infrastruktūros plėtrą besivystančiose šalyse. Nepaisant ankstyvų nieko gero nežadančių ženklų, kuriuos pastebėjus (ir atsimenant Sovietų Sąjungos patirtį) KKP derėjo padaryti pauzę, Kinija, panašu, yra tvirtai užsibrėžusi šią savo iniciatyvą stumti pirmyn, nes šalies lyderiai ją mato kaip esminį naujos didžiosios strategijos ramstį.
Pasak M. Pei, dar ryškesnis imperinio persitempimo grėsmės pavyzdys – dosni Kinijos pagalba tokioms šalims kaip Kambodža, Venesuela ar Rusija, kurios nelabai turi ką pasiūlyti mainais. Amerikiečių tyrimų bendrovės „AidData“ duomenimis, nuo 2000 iki 2014 m. Dramblio Kaulo Krantas, Etiopija, Kambodža, Kamerūnas, Kuba ir Zimbabvė iš Kinijos gavo dotacijų arba reikšmingai subsidijuojamų paskolų, kurių bendra vertė sudaro 24,4 mlrd. JAV dolerių. Per tą patį laikotarpį Angolai, Laosui, Pakistanui, Rusijai, Turkmėnistanui ir Venesuelai skirta 98,2 mlrd. dolerių.
Dabar Kinija yra pasižadėjusi paskolomis atseikėti 62 mlrd. dolerių vadinamojo Kinijos ir Pakistano ekonominio koridoriaus vystymui. Ši programa padės Pakistanui atremti besiartinančią mokėjimų balanso krizę; tačiau kartu ji sekins Kinijos vyriausybės iždą kaip tik tuo laikotarpiu, kai dėl protekcionizmo prekyboje jo gali nebebūti, kuo papildyti.
Taigi, M. Pei įsitikinimu, tam, kad išlaikytų draugiškus santykius su bent keliomis valstybėmis, Kinija, visai kaip kažkada Sovietų Sąjunga, išleidžia daug, o grąžos gauna mažai. Be to, vis daugiau jėgų ji atiduoda beviltiškoms ginklavimosi varžyboms su Jungtinėmis Valstijomis. „Šaltasis karas tarp Kinijos ir Amerikos dar nespėjo įsibėgėti, o Kinija – jau bepralaiminti“, – rašo M. Pei.
