Kinijos pareigūnų įsakymas buvo tiesus. Kaimuose gyvenančios musulmonų mažumos turi būti priverstos dirbti, nori jos to ar ne. Bus nustatytos kvotos, o jei nesutiks dirbti, bus baudžiamos jų šeimos.
„Priverskite žmones, kuriuos sunku įdarbinti, atsisakyti savo savanaudiškų idėjų“, – pernai buvo rašoma Sindziango provincijos Čapčalo apygardos įdarbinimo agentūros direktyvoje.
„The New York Times“ rašo, kad tokie įsakymai – agresyvios Pekino kampanijos, siekiant iš Sindziango musulmonų mažumų, daugiausia – uigūrų ir kazachų, suburti gamyklų bei kitų didelių įmonių darbininkų armiją, dalis.
Jausdami spaudimą, neturtingi ūkininkai, smulkūs prekeiviai ir darbo neturintys darbingo amžiaus kaimų gyventojai kelias savaites ar mėnesius lanko apmokymus ir kursus, kuriuose būna indoktrinuojami. Vėliau jiems skiriamas darbas siūti rūbus, avalynę, šluoti gatves ir panašiai.
Laikraštis rašo, kad tokios darbo programos atspindi vis stipresnes Kinijos lyderio Xi Jinpingo pastangas įtvirtinti kontrolę regione, kuriame musulmonų mažumos sudaro apie pusę populiacijos.
Esą tokios programos yra labai svarbios vyriausybės socialinės inžinerijos strategijai, kuriai įgyvendinti pasitelkiamos ir „perauklėjimo“ stovyklos. Pastarosiose uždaryta milijonas ar daugiau uigūrų bei kazachų.
Nedirbantieji – „grėsmė stabilumui“
Įdarbinimo agentūros Čapčalo apygardoje įsakymu, kaimo gyventojai privalo pereiti karinio stiliaus apmokymus, paversiančius juos į paklusnius darbuotojus, ištikimus valdančiajai Komunistų partijai.
Vyriausybė mano, kad kaimuose gyvenančios nedirbančios mažumos kelia grėsmę socialiniam stabilumui. Pasak pareigūnų, suteikiant uigūrams ir kazachams vyriausybės patvirtintą, stabilų darbą, kuriame jie yra prižiūrimi, panaikinamas skurdas ir sulėtinamas religinio ekstremizmo bei etninio smurto plitimas.
Vyriausybė tikina, kad darbininkai yra savanoriai, tačiau kritikai tikina: akivaizdu, jog mažumos yra priverčiamos dirbti. Oficialūs dokumentai, interviu su ekspertais ir „The New York Times“ žurnalistų vizitai Sindziange rodo, kad siekiama apriboti vietinių judėjimą ir priversti juos likti darbuose.
Ekspertai sako, kad priverstinis darbas meta dėmę ant pasaulinės tiekimo grandinės, kurioje darbininkai iš Sindziango gamina prekes iš medvilnės. Japonijos mažmenininkai „Muji“ ir „Uniglo“ sakė naudoję medvilnę iš šio regiono, o „Walmart“ pirko prekes iš kompanijos, kurioje dirbo darbininkai iš Sindziango.
Strateginių ir tarptautinių studijų centro žmogaus teisių iniciatyvos direktorės Amy Lehr teigimu, atsižvelgiant į griežtą kontrolę Sindziange, „šiuo metu turime daryti prielaidą, kad yra didžiulė prievartos rizika“.
Pasak A.Lerh, darbas gali būti priverstinis net ir tada, kai „prievarta buvo netiesioginė ar programos darbininkams siūlė priimtiną uždarbį“.
Darbo programos veikia paraleliai su „perauklėjimo“ stovyklomis Sindziange – pastarosios sulaukė griežtos Vakarų vyriausybių kritikos. Šiose stovyklose įkalinti asmenys taip pat pereina profesinį pasirengimą, pasak pareigūnų, daug jų siunčiami dirbti į gamyklas.
Esą tokia politika skirta paversti musulmonų mažumas labiau pasaulietinėmis ir urbanizuotomis – panašesnėmis į etninių kinų (hanių) daugumą. Daugeliui kinų tokia strategija atrodo pagirtina, tačiau uigūrai ją mato kaip etninį pavergimą.
„Jie bando asimiliuoti uigūrų žmones“, – sakė „Uigūrų žmogaus teisių projekto programos“ koordinatorius Mustafa Aksu.
„Disciplinos jausmas“
„Jinfujie“ rūbų kompanijos gamykla Sindziango mieste Kašgare apmokė ir įdarbino 2,3 tūkst. darbininkų iš kaimų. Kompanijos vadovas pareigūnams teigė, kad pernai gamykla atidarė skyrių perauklėjimo stovykloje, į kurią nusiuntė daugiau nei 500 įkalintųjų.
Sun Yijie: „Karinėmis pratybomis prieš jų darbų pradžią mes ugdome jų disciplinos jausmą.“
Kompanijos vadovas ir buvęs karys Sun Yijie teigė, kad griežtoje organizacijoje kaimų gyventojai virsta darbininkais. „Karinėmis pratybomis prieš jų darbų pradžią mes ugdome jų disciplinos jausmą“, – sakė jis.
Kompanija sakė gavusi užsakymą iš Vokietijos pagaminti šimtus tūkstančių slidinėjimo kelnių, tačiau neatsakė į klausimus apie užsakymą. Naujausio vizito metu „The New York Times“ žurnalistams nebuvo leista apsilankyti „Jinfujie“ gamykloje ar aplink ją esančioje pramoninėje zonoje.
Vyriausybei Pekine stengiantis pakeisti Sindziangą, regione atidaryta dešimtys gamyklų. Xi Jinpingas pažadėjo iki 2020-ųjų pabaigos panaikinti skurdą šalyje, o Sindziango pareigūnai jaučia didžiulį spaudimą kurti naujas darbo vietas.
„Puolimas siekiant panaikinti skurdą pasiekė kritinį lygį lemtingame mūšyje“, – anksčiau šį mėnesį lankydamasis Sindziange kalbėjo Xi Jinpingas.
Sindziangas siūlo gamintojams nebrangią darbo jėgą, taip pat dosnias mokesčių lengvatas ir subsidijas.
„Jie vis dar nėra tokie greiti kaip darbininkai iš kitų Kinijos vietų“, – laikraščiui sakė verslininkas He Tanas, kuriam priklauso nedidelė gamykla Sindziango provincijos miesto Hotano pakraštyje.
Vyriausybė yra užsibrėžusi didžiulius tikslus. Vienas jų – iki 2020 metų pabaigos iš vargingiausių Sindziango dalių, kuriose daugiausia gyvena uigūrai, įdarbinti 100 tūkst. žmonių.
Remiantis kitu planu, iki 2023-ųjų pabaigos Sindziango tekstilės ir rūbų pramonėje dirbs milijonas žmonių. 2017 metais šis skaičius siekė 100 tūkst.
„The New York Times“ rašo, kad He Tano gamykloje dešimtys uigūrų moterų sėdėjo eilėmis siūdamos mokyklines uniformas. 20-metė uigūrė Guzalnur Mamatjan sakė uždirbanti apie 200 dolerių (178,26 eurų) per mėnesį.
„Norėčiau čia dirbti dvejus ar trejus metus, o paskui atsidaryti savo rūbų parduotuvę“, – G.Mamatjan sakė trumpame interviu, kurį davė pareigūnų akivaizdoje.
Didžiulis spaudimas
Pasak Sindziange besilankiusių „The New York Times“ žurnalistų, naujos pramoninės zonos dažnai apsuptos aukštomis sienomis, spygliuota viela ir stebėjimo kameromis. Kai kurios gamyklos pastatytos netoli perauklėjimo stovyklų, anksčiau buvę jose įkalinti dabar dirba gamyklose.
Tačiau Pekino siekis įdarbinti mažumas labiau primena šaukimą į kariuomenę.
Apmokomi darbininkai pirmiausia lanko politinius kursus, primenančius tuos, kurie vyksta perauklėjimo stovyklose. Jie taip pat dalyvauja karinėse pratybos, mokosi patriotinių Kinijos dainų, klauso paskaitų, kuriose įspėjama apie islamą, ir reiškia dėkingumą Komunistų partijai.
Nauji darbininkai kartais Kinijos žiniasklaidoje rodomi dėvintys karinio stiliaus uniformas ir atiduodantys pagarbą, kai juos lydi jų darbdaviai.
Daug darbininkų yra atskirti nuo šeimų. Čapčalo įdarbinimo agentūros direktyvoje įsakoma, kad dirbančių porų vaikai būtų atiduoti valstybės globon.
Darbininkų, esančių toli nuo namų, judėjimas yra griežtai kontroliuojamas. Pavyzdžiui, jie turi gauti raštišką kelių pareigūnų sutikimą, kad galėtų išvykti.
Darbininkams atliekamas „politinis patikrinimas“ siekiant nuspręsti, ar jie kelia grėsmę saugumui. Čapčale pareigūnai įvedė taisykles, skirtas nustatyti labiausiai ir mažiausiai patikimus darbininkus. Mažiausiai patikimi darbininkai vakarais turi lankyti perauklėjimo užsiėmimus. Tik labiausiai patikimi gali išvykti iš apygardos dirbti kitur.
Sindziango ekspertas iš Kolorado Boulderio universiteto Darrenas Byleris „The New York Times“ teigė, kad žmonės jaučia didžiulį spaudimą pasirašyti darbo sutartis.
D.Byleris: „Virš visų galvų kybo (perauklėjimo) stovyklų grėsmė, todėl nėra jokio pasipriešinimo paskirtam darbui gamykloje.“
Pasak D.Bylerio, daug gyventojų mano, kad pasipriešinę būti pervežti dirbti kitur jie gali būti suimti. „Virš visų galvų kybo (perauklėjimo) stovyklų grėsmė, todėl nėra jokio pasipriešinimo paskirtam darbui gamykloje“, – teigė jis.
Oficiali Kinijos žiniasklaida praneša, kad darbininkai per mėnesį uždirba 400 dolerių (356,14 eurų) ir daugiau. Tačiau realybė gali būti visiškai kitokia. Pasak Sindziango eksperto Adriano Zenzo, regiono pietuose du trečdaliai iš 43 gamyklų darbuotojų uždirba apie 114 dolerių (101,5 euro) per mėnesį.
31 metų amžiaus Sindziango gyventoja Amanzholas Qisa sako metus praleidusi perauklėjimo stovykloje, o balandį buvo trims mėnesiams nusiųsta į rūbų siuvyklą. Pasak jos sutuoktinio Muhameto Qyzyrbeko, jai buvo mokama 115 dolerių (102,39 euro) per mėnesį – mažiau nei pusė minimalaus atlyginimo.
Šiuo metu Kazachstane esantis šios šalies pilietis M.Qyzyrbeko „The New York Times“ sakė, kad jie neturėjo kito pasirinkimo. „Po paleidimo turi dirbti pagal jų taisykles“, – sakė jis.
Oficialiais skaičiavimais, Sindziange išauginama 85 proc. Kinijos medvilnės.
