Kalbėdamas Indonezijoje, kuri tapo pirmąja A.Blinkeno kelionės po Pietryčių Aziją stotele, JAV valstybės sekretorius tikino, kad Pekino veiksmai kelia pavojų. Kritikos Kinijai jis pažėrė tiek už jos politiką kaimyninių šalių atžvilgiu, tiek ir „pretenzijas į atviras jūras kaip į savas“.
Įtampą kursto Pekino pretenzijos į kone visą Pietų Kinijos jūrą, kur į kai kurias akvatorijas pretenduoja dar keturios Pietryčių Azijos valstybės ir Taivanas.
Kinija ne vieną dešimtmetį didino savo įtaką regione. Pasak „Radio Free Europe“/„Radio Liberty“ kalbintų ekspertų, prie to prisidėjo tiek Sovietų Sąjungos žlugimas, tiek ir tolesnė Maskvos laikysena Kinijos atžvilgiu.
Ėmė plėsti įtaką
1989 m. gegužę tris dienas Pekine viešėjo Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Tai sukėlė didžiulį ažiotažą.
Tai buvo pirmasis sovietų lyderio vizitas Kinijoje po 1969-ųjų pasienio konflikto, kuris sukėlė dešimtmečius trukusią įtampą tarp dviejų šalių.
Per ateinančius dvejus su puse metų po M.Gorbačiovo žymaus vizito Kinijoje Pekino ir Maskvos keliai išsiskyrė.
Sovietų Sąjungos, kaip pasaulinės galios, statusas sumažėjo, nes jos vadovybė kovojo su augančiu nacionalizmu, ekonomikos sąstingiu, kol galiausiai didžiulė valstybė žlugo.
Tuo metu Kinijoje staigiai augo ekonomika, pragyvenimo lygis, o pati šalis didino savo įtaką pasaulyje.
Praėjus trisdešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, to palikimas vis dar jaučiamas visoje Eurazijoje, nes Kinijos įtaka kontinente tapo didžiulė.
Sovietų Sąjungos iširimas ir 15 naujų valstybių susikūrimas Pekine buvo sutiktas atsargiai, tačiau tuo pat metu tai leido Kinijai nukreipti savo resursus į įtakos plėtimą.
Tai paskatino Kiniją tapti pirmaujančia jėga Vidurinėje Azijoje, užmegzti naujus politinius ryšius su Maskva ir galiausiai pradėti visą pasaulį apimančią „Juostos ir kelio“ iniciatyvą (BRI). Ji atvėrė duris Kinijos įmonėms į pasaulines rinkas.
„Kadangi Sovietų Sąjungos keliama grėsmė saugumui išnyko, Kinija galėjo laisvai investuoti tuos išteklius kitur ir galiausiai išplėsti savo įtaką į Vakarus“, – RFE/RL sakė Frostburgo valstijos universiteto Merilende docentas Haiyunas Ma.
N.Rolland: Kinijos komunistų partijai Sovietų Sąjungos žlugimas yra įspėjimas.
Pasak jo, Kinijos įtaka šiandien iš esmės jaučiama visur.
Sovietų Sąjungos žlugimas taip pat labai paveikė Pekino viršūnių mąstymą. Pasikeitė tiek Kinijos politikos formuotojų strategija, tiek ir dabartinio lyderio Xi Jinpingo, 2013 m. kalboje Sovietų Sąjungos iširimą pavadinusio „didžiule pamoka“, kuri padėjo išvengti panašaus likimo.
Pasimokė iš Sovietų Sąjungos
Sprendžiant iš Xi Jinpingo kalbos 2013 m., Kinija išmoko Sovietų Sąjungos pamoką, todėl pati greitai susidorojo su bet kokiais disidentais namuose ir susitelkė į siekį išplėsti savo įtaką visame pasaulyje.
„Kinijos komunistų partijai Sovietų Sąjungos žlugimas yra įspėjimas. Už Kinijos politikos slypi daug nerimo. Tai baimė prarasti galią ir noras ją išlaikyti bet kokia kaina“, – RFE/RL sakė Nacionalinio Azijos tyrimų biuro vyresnioji bendradarbė Nadege Rolland.
Tačiau Kinijos kelias į įtaką Eurazijoje iš pradžių nebuvo lengvas, o tikslai labai ambicingi. Tuo metu padėtis kaimyninėse valstybėse buvo nepaprasta, kilo ginkluoti konfliktai – nuo pilietinio karo Tadžikistane iki kautynių Rusijos Šiaurės Kaukaze.
Buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse esant dideliam nestabilumui ir neapibrėžtumui, 1990-aisiais Pekinas elgėsi atsargiai. Kinija daugiausia dėmesio skyrė ekonominei plėtrai savo šalyje ir pradėjo didelę diplomatinę kampaniją, siekdama pagerinti ryšius su Rytų Azijos kaimynėmis ir pritraukti investicijų į šalį.
Tačiau Kinijos įtaka regione augo lėtai, daugiausia dėl Pekino nerimo, kaip klostysis santykiai su posovietine Rusija.
1996 m. balandį Kinijos, Rusijos, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikijos lyderiai susitiko Šanchajuje, kad pasirašytų susitarimą atitraukti karines pajėgas nuo buvusios Kinijos ir Sovietų Sąjungos sienos ir sukurtų mechanizmą, kaip išspręsti sienų klausimus su naujomis kaimynėmis.
Pasirašius susitarimą buvo suformuotas Šanchajaus penketukas, kuris 2001 m. tapo Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, prisijungus Uzbekistanui (vėliau dar prisijungė Indija ir Pakistanas).
„Kinija niekada nenorėjo mesti atviro iššūkio Rusijai, todėl Pekinas pirmiausia sustiprino ekonomines savo pozicijas regione, o paskui stiprino savo įtaką kitur“, – sakė Haiyunas Ma.
Vėlesniais metais Kinija priėmė strategiją, skirtą nesikišti į kitų šalių reikalus, plėtoti ekonominį bendradarbiavimą ir stiprinti savo reputaciją visame regione.
Žygiuoja į Vakarus
Augant Kinijos įtakai, Jungtinėse Amerikos Valstijose ėmėsi keistis požiūris į šią šalį. Ji imta suvokti kaip būsimoji konkurentė.
Nuo 2000 m. Pekinas ėmė vis labiau įsigalėti ir tapti naujos politikos centru.
Tačiau, kaip pažymi „Kinijos Vakarų horizonto užrašų“ autorius Danielis Markey, tuo metu dar nebuvo aišku, kad Pekinas pakils į dabartinį politinį statusą.
„Nebuvo akivaizdu, kad Kinija gaus naudos iš Sovietų Sąjungos žlugimo ar galės išplėsti savo įtaką visoje Eurazijoje“, – RFE/RL sakė D.Markey.
Pekinas daugiausia dėmesio skyrė Viduriniajai Azijai, kurią Kinijos politikos formuotojai vis labiau ėmė vertinti kaip strateginę teritoriją, gyvybiškai svarbią jos pačios saugumui.
Regione taip pat gausu gamtos išteklių, kurių Kinijai, kaip didžiausiai pasaulyje naftos ir dujų vartotojai, reikėjo paskatinti savo vidaus ekonomikos augimą.
2010 m. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos generolas Liu Yazhou Viduriniąją Aziją skambiai pavadino „pyrago gabalėliu, kurį šiandieniniams kinams dovanojo dangus“. Šis regionas, pasak jo, Pekinui užtikrina būdą atsilaikyti prieš Vakarų spaudimą.
D.Markey: finansų krizės metu daugelis šalių labiau atsivėrė Kinijai, iš dalies dėl nevilties ir investicijų poreikio.
Maždaug tuo pačiu metu įvyko ir daugybė kitų pokyčių, kurie keitė Pekino padėtį pasaulyje.
Kinijai pavyko atlaikyti 2008 m. pasaulinę finansų krizę geriau nei daugumai šalių.
Tačiau augant jos gamybai, šaliai reikėjo patekti į naujas rinkas. Be to, kadangi 2010 m. Kinija aplenkė Japoniją kaip antra pagal dydį pasaulio ekonomika, daugelis Eurazijos šalių norėjo pritraukti jos investicijų.
„Kinija ne visada buvo laikoma patrauklia investuotoja. Tik finansų krizės metu daugelis šalių labiau atsivėrė Kinijai, iš dalies dėl nevilties ir investicijų poreikio “, – sakė D.Markey.
2013 m. Kazachstane Xi Jimpingas pristatė savo „Juostos ir kelio“ projektą. Buvo pradėti projektai Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Eurazijoje, kurių vertė siekia šimtus milijardų dolerių. Tai leido Pekinui išplėsti savo įtaką ir sukurti naujų galimybių savo įmonėms, nes investuoja į strategines vietas, tokias kaip Pakistano Gvadaro uostas, geležinkelio jungtis per centrinę Azijos dalį ir didžiulis, bet problemų turintis Irano naftos sektorius.
„Daugelio Kinijos politikos formuotojų nuomone, Pekinas atgaivino savo istorinį ir tradicinį vaidmenį Vidurinėje Azijoje ir kitose Eurazijos dalyse“, – sakė Frostburgo valstijos universiteto docentas Haiyunas Ma.
Pasak jo, per 30 metų šie regionai, kadaise buvę Rusijos įtakoje, pasikeitė.
Naujoji Eurazija
Nors M.Gorbačiovo vizitas į Kiniją 1989 m. nenulėmė esminių pokyčių dviejų šalių santykiuose, vizija stiprinti Pekino ir Maskvos ryšius buvo įgyvendinta valdant Xi Jinpingui ir Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Rusija su nerimu stebėjo Kinijos kilimą, nes Maskva taip pat turi savo planų Eurazijos regionui. Nepaisant to, pastaraisiais metais abi pusės sugebėjo užmegzti glaudesnius santykius.
V.Putinas šių metų liepą pažymėjo, kad „šalių santykiai pasiekė aukščiausią lygį“.
Sovietų Sąjungos žlugimas atvėrė duris draugiškesniems Kinijos santykiams su Rusija.
Nors Pekino ir Maskvos požiūris į daugelį klausimų gali kažkiek skirtis, jie vengia veltis į ginčus. Be to, šalis vienija priešiškumas JAV.
Tiek Kinija, tiek Rusija parodė didesnį norą kartu spręsti tarptautines problemas ir kartu pradėjo rengti karines pratybas.
Tačiau daugelis analitikų atsargiai vertina tų santykių tvarumą, ypač dėl to, kad Pekinas didina ekonominę įtaką toje pasaulio dalyje, kurią Kremlius laiko savo „įtakos sfera“.
