Viešint Kipre, turkiškojoje jo pusėje, kyla klausimų dėl pabėgėlių, graikų ir turkų santykių saloje, taikos. Ir iš kur tas saugumas, kai pakeliui iš vieno miesto į kitą matai kelias karines bazes?
Tik po dviejų dienų, jau pasibaigus visoms turistinėms grožybėms, gidas autobuse atkreipia dėmesį į savo asmeninį gyvenimą.
Išsitraukia planšetinį kompiuterį ir rodo savo fotografinius menus. Štai jo anūkai, štai jo marti su sūnumi.
Štai gražus saulėlydis Viduržemio jūroje. Žmogus turi menišką akį ir ranką – nieko neprikiši. Tik iš to duonos nevalgo.
O štai dar kelios nespalvotos nuotraukos. Jose – raumeningas atletas su kulkosvaidžiu. Ar tai Alas Pacino? Sylvesteris Stallone? Beje, jis šiuos aktorius puikiai parodijuoja. Ar panašus į Alą?
Ne, nuotraukose ne kino aktorius, o pats gidas savo jaunystėje – šešiolikos, o vėliau jau ir devyniolikos. Visur jis jaunas, gražus ir su ginklu rankose. Tai meninės nuotraukos. Jam teko vaidinti filmuose apie karą. Dar priduria, kad čia – tikri ginklai.
Tokį pasididžiavimą savo jaunyste O.Tolunas pakeičia į skaudžią gyvenimo istoriją, apie kurią prabilo jau atsakęs į daugybę kvailų klausimų. Pavyzdžiui apie tai, kas Kipro istorijoje blogesni – turkai ar graikai?
Jo tėvas – turkas. Mama – kiprietė iš graikiškosios pusės. Jis pats puikiai kalba abiem kalbomis. Anuomet jau kurį laiką O.Tolunas gyveno pas tėvą, tačiau 1974 metais atvyko į svečius pas mamą, į Larnaką.
Už poros dienų prasidėjo karas, kuris saloje brendo jau apie 12 metų. Turkija tada ant kranto išlaipino mažiausiai 100 tūkst. karių. Ir skubiai užėmė šiaurinę salos dalį.
Mano mamos gimtinė mane paėmė į nelaisvę. Pragyvenau gete apie 11 metų.
Tuo tarpu likusi graikiškoji pusė visus turkus uždarė į getus.
„Mano mamos gimtinė mane paėmė į nelaisvę. Pragyvenau gete apie 11 metų. Ten ir savo antrą pusę radau“, – atskleidžia O.Tolunas, dabar jau žaidžiantis su anūkais.
Kas vyko toliau? Kruvinas konfliktas. Galima sakyti – brolžudiškas, nes turkai ir graikai šioje saloje sutilpo per amžius. Tik tada, po britų kolonizatorių išėjimo, kažko nepasidalijo.
Po Turkijos karinio įsikišimo į Kipre vykusį konfliktą ilgus metus viena ir kita pusė mainėsi „belaisviais“. Absoliuti dauguma jų – vietiniai gyventojai, kuriuos kažkas paženklino turkų arba graikų antspaudu. Tokiu būdu susimaišę salos gyventojai buvo kariniu separatoriumi atskirti.
Sala – lyg pereinamasis prizas
Vieni yra linkę kaltinti Turkiją dėl Kipro užpuolimo. Kiti primena, kad graikai engė čia gyvenusius turkus dar iki tol – vos tik iš salos pasitraukė kolonizatoriai anglai.
Pastarieji salos atsisakė praėjus keliolikai metų po Antrojo pasaulinio karo. Taigi, Pirmojo pasaulinio karo metais penkis amžius Osmanų imperijai priklausiusi Kipro sala perėjo Didžiosios Britanijos žinion.
Osmanai salą paveržė iš Bizantijos imperijos, kuri čia taip pat gyvavo pusę tūkstantmečio.
1963-aisiais Kipro graikų ginkluotos grupuotės ėmėsi daryti tvarką saloje ir tik 1974 metais čia įžengė Turkijos kariai.
1963-aisiais Kipro graikų ginkluotos grupuotės ėmėsi daryti tvarką saloje ir tik 1974 metais čia įžengė Turkijos kariai.
Šalis pasinaudojo 1960 metų susitarime numatyta teise įsikišti ir apginti savo tautiečius, tačiau jiems niekas nesuteikė teisės paneigti Kipro nepriklausomybę.
Žiūrime į Kipro žemėlapį ir pirštu rodome į salą kertančią sieną, kuri panaši į valstybes skiriančią liniją.
Jis aiškiai pažymėta, o sostinėje Nikosijoje iki šiol yra tikri šios sienos fragmentai. Tačiau sienos kaip ir nėra – visa sala priklauso Europos Sąjungai. Kokios dar sienos?
Žemėlapyje pilkai pažymėti du nemenki plotai. Kas tai? Palydovai paaiškina – anglų karinių pajėgų bazės. Jos čia yra įkurdintos kaip dar vienas taikos saugiklis – bet kas saloje pamojavęs ginklu tuoj pat gaus naikintuvų antskrydį. Be angliškų rozečių ir atvirkštinio eismo čia yra likę ir karinės bazės.
Premjeras: „Mes matome išeitį“
Autobusas stabteli. Atvažiavome. Išlipame prie Šiaurės Kirpo ministro pirmininko buveinės. Prie durų stovi „mersedesas“ su antrojo šalies žmogaus numeriais. Patiestas raudonas kilimas.
Viduje pompastika baigiasi ir nė iš tolo ja nekvepia. Panašiau, kad einame lankyti kokio universiteto rektoriaus. Premjeras truputį užimtas, tačiau priima jau po kelių minučių.
Kalba eina tik apie tai, kad Kipras pamažu žengia į visišką susivienijimą.
Šiaurės Kipro ministras pirmininkas Omeras Soyeris Kalyoncas – išmintingas ir iš pažiūros labai ramus žmogus. Pasiūlo vandens su citrina.
Prakalbinti apie tai, jog saloje vis dar yra graikų ir turkų konfliktas, nepavyksta. Kalba eina tik apie tai, kad Kipras pamažu žengia į visišką susivienijimą.
Paaiškina, kad šiuo metu visa Kipro salos teritorija priklauso Europos Sąjungai. O ES viduje jokių sienų negali būti. Dėl to ir salos iš esmės siena nebeskiria. Kipras į ES įstojo kartu su Lietuva – 2004 metais.
Saloje šiuo metu saloje yra dvi valdžios. Viena iš jų valdo Šiaurės Kiprą. Anot premjero, labai tikėtina, kad jau šiais metais abi Kipro pusės sutars dėl galutinio salos sujungimo.
Saloje šiuo metu saloje yra dvi valdžios. Viena iš jų valdo Šiaurės Kiprą.
Bus sudaryta Kipro federacija – išliks dvi valdžios, tačiau tai bus viena oficiali valstybė.
Premjeras patikino, kad turkų ir graikų kipriečių lyderių susitarimas jau yra labai arti. Tai gali nutikti net gegužės mėnesį.
Taip pat atkreipė dėmesį, kad saloje nėra teroristinių išpuolių. Šalis yra labai saugi. Žmonės čia gyvena be jokios terorizmo baimės. Visą teritoriją saugo ES, o Šiaurės Kiprą – dar ir Turkija. Dviguba apsauga!
Apie saugumą daug kalbėjo ir Šiaurės Kipro turizmo ministras Faizas Sucuoglas. Jo kabinetas išpuoštas vaizdais, kuriuos ką tik teko matyti gyvai.
Ministras kalba tai, ką ir turi kalbėti – giria Šiaurės Kiprą ir jo kultūrinį paveldą. Primena, kad pastarieji metai Kiprui buvo labai sėkmingi, o kiti turėtų būti dar geresni. Kodėl?
Turkijoje šiemet nebus nė vieno Rusijos turisto. O jie sudarė kone 20 procentų visų turistų.
Turkijoje šiemet nebus nė vieno Rusijos turisto. O jie sudarė kone 20 procentų visų turistų.
O Kipre jiems negalioja jokie suvaržymai. Tikimasi, kad poilsiautojų banga iš Rusijos pasirinks būtent Kiprą.
Šiemet laukiama dar daugiau vokiečių, olandų, slovakų, čekų, britų, prancūzų ir rusų. Pastarieji jau dabar yra užsakę nemažai viešbučių visai vasarai.
Kartu mus visur lydėjo turkas Aydınas Karacajus, Europos žurnalistų bendrijos prezidentas. Jis taip pat atsakė į kai kuriuos iš pažiūros ne visai patogius, bet šiandien svarbius klausimus.
Pavyzdžiui, kodėl Sirijos pabėgėliai nesiveržia į Kiprą, nors čia yra saugiausia šalis? Iki Sirijos sienos – apie 80 kilometrų jūros. Imi valtį ir plauki į saugią svajonių salą?
Iki Sirijos sienos – apie 80 kilometrų jūros. Imi valtį ir plauki į saugią svajonių salą?
„Kodėl jie turėtų belstis į Kiprą, jei Turkijoje jie gali gyventi laisvai? Jie nėra uždaryti stovyklose.
Sėdi į autobusą ir leki per visą šalį. Taip pat jų vaikams yra statomos mokyklos, kuriose jie mokysis sirų gimtąja kalba“, – pasakoja A. Karacajus.
Vis tiek neatlyžtame – juk žmonės plaukia per jūrą, veržiasi, skęsta. Kodėl pabėgėliai aplenkia Kiprą? „Na gerai, kai kuriais duomenimis, Kipre buvo 20 tūkstančių pabėgėlių, tačiau dauguma jų jau Turkijoje arba kitoje šalyje.
Kur nori patekti pabėgėlis? Į Vokietiją, Olandiją, Švediją. Jis nori į turtingas šalis. Kipras yra sala, iš kurios nėra paprasta patekti į žemyną. Per Turkiją sausuma patekti į Europą yra žymiai paprasčiau. Todėl čia ir nėra didelių srautų. Ypač sirų“, – aiškino žurnalistas.
Tuomet kitas klausimas – ar turkiškasis Kipras nėra iš tiesų Turkija? A.Karacajus atsiverčia pasą. Taip – turkiškasis Kipras turi šiokių tokių skirtumų su graikiškuoju, tačiau iš čia turkai nevyksta be griežtos priežiūros.
„Man, turkui, atvykti į Šaurės Kiprą nėra taip paprasta. Galima sakyti, aš turiu gauti vizą. Mano pase yra specialus spaudas, nes vykstu į svetimą valstybę“, – patikina žurnalistas.
Euras veikia, bet ne pilnai
Taip pat savo kailiu tenka įsitikinti, kad turkiškasis Kipras nėra absoliučiai tokia pat Europos Sąjunga, kaip graikiškasis. Čia veikia ir turkiški pinigai. Tiesą sakant, net labiau nei euras.
Dideliuose prekybos centruose priims tik banknotus.
Eurais pavyko atsiskaityti saldumynų parduotuvėlėse. Dideliuose prekybos centruose priims tik banknotus. Monetas teks išleisti kitur.
Dar viena nedidelė smulkmena – Šiaurės Kipre viskas yra žymiai pigiau. Pietinės dalies atstovai vyksta į šią dalį apsipirkti.
A.Karacajus sako, kad tai galėtų daryti ir lietuviai: „Pas jus drabužiai ir avalynė parduodami už nesuvokiamai beprotišką kainą. Ne kartą buvau Lietuvoje. Jūsų atlyginimai tikrai nėra tokie dideli, kad permokėtumėte už drabužius keturis ar penkis kartus.“