Šią savaitę pristatyta „Sąsajos tarp klimato kaitos, tarptautinės migracijos ir žmogaus teisių Darnaus vystymosi darbotvarkės 2030 kontekste“ studija.
Ji parodė, kad vis daugiau žmonių turi palikti savo namus ir keltis gyventi kitur dėl su oru susijusių reiškinių, kurie stiprėja dėl klimato kaitos.
Indija, Filipinai, Bangladešas bei Kinija – tai tos valstybės, kuriose praėjusiais metais dėl stichinių nelaimių buvo perkelta daugiausiai žmonių. Kiekvienoje jų savo namus paliko apie 5 milijonai gyventojų. Penktoje vietoje su beveik vienu milijonu perkeltų asmenų rikiuojasi Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).
„Pavyzdžiui, Indijoje dauguma žmonių perkeliami dėl liūčių sezono, kurie darosi vis stipresni, šiek tiek keičiasi jų laikas, todėl sunkiau yra prognozuoti, kada evakuoti žmones“, – sako studijos bendraautorė, „Diversity Development Group“ tyrėja Ugnė Litvinaitė.
Kita šalis, Bangladešas, viena iš trijų, daugiausiai perkėlimų patyrusių valstybių per metus, dėl savo geografinės padėties yra kankinama skirtingų gamtinių nelaimių – dažnai patvinsta upės delta, susiformuoja ciklonai, kurie darosi vis stipresnis.
Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų Bangladešo pakrantėse bus apie 35 milijonai žmonių, kuriems grės pavojus dėl gamtinių faktorių, o ilgainiui jie turės persikelti gyventi kitur.
Pasaulio bankas numato tris scenarijus, kaip gali kisti klimato pabėgėlių skaičius pasaulyje. Jis bet kuriuo atveju kils, tačiau gali svyruoti nuo 50 iki 120 milijonų 2050-aisiais, priklausomai nuo to, kaip stipriai pavyks sumažinti emisiją ir pristabdyti bendros žemės temperatūros kilimą.
Perkeltų žmonių teisių klausimuose aptinkama spragų
Kita studijos bendraautorė, „Diversity Developement Group“ tyrėja Akvilė Krikščiūnaitė pastebi, kad perkelti žmonės neretai yra vadinami klimato pabėgėliais, tačiau teisiškai šis terminas nėra apibrėžtas, o perkelto asmens statuso reglamentavimas vis dar nėra aiškus.
Pagal 1951 metų Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Konvenciją dėl Pabėgėlio statuso, šis statusas suteikiamas „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamu dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų“, tačiau apie klimato kaitą, kaip pastebi A.Krikščiūnaitė, užsiminta nėra.
Nors vėliau, kaip ji teigia, buvo išleista naujų pabėgėlių teises apibrėžiančių dokumentų, tačiau „šiuo metu nėra tarptautinės teisės dokumento, kuris apibrėžtų būtent klimato pabėgėlio ar migranto sąvoką, nėra dokumento, kuris apibrėžtų jo teisę, tai yra didelė spraga“.
Kita vertus, ji pastebi ir pozityvių pokyčių. Pavyzdžiui, Belgija, Suomija ir Danija šiuo klausimu jau taiko išimtis, numato papildomas aplinkybes pabėgėliams dėl klimato.
Tik laiko klausimas, kol vidinę migraciją keis išorinė
Daugelis perkėlimų dėl stichinių nelaimių vyksta šalių viduje, gyventojams keliantis į kitus valstybės regionus. Tačiau Karolis Žibas, JTVPK biuro Šiaurės Europai atstovas bei migracijos ekspertas pastebi, kad greitu metu, dar mums gyvenant, dėl klimato kaitos iš pasaulio žemėlapio gali apskritai išnykti nuo aštuonių iki dešimties valstybių.
Tai yra tokios šalys kaip Kiribatis, Maldyvai, Fidžis, Maršalo salos ir kitos mažos pietų pusrutulio valstybės. O tai reiškia, kad visi tų šalių gyventojai neteks savo gyvenamos vietos bei jos ieškos kitose šalyse – taps tikraisiais pabėgėliais.
„Kai mes kalbame apie Bangladešą, kalbame apie pakrantę, bet kai kalbame apie tokias šalis kaip Maršalo salos, mes kalbame apie šalies egzistenciją apskritai, apie žmogaus teisę gyventi kažkur kitur, visuomenės teisę į tolimesnį egzistavimą. Tai ypatingai skaudus klausimas“, – diskusijos metu kalbėjo jis.
Tokiu atveju, tarptautinė bendruomenė turi priimti sprendimą, kaip perkelti ne pavienius žmones, bet visą valstybę. Tačiau istorinė patirtis byloja, kad tai itin sudėtingas procesas.
K.Žibas sako, kad klimato emigracija jau vyksta, žmonės iš teritorijų, kuriose neįmanoma gyventi, keliasi į kitus regionus, tačiau diskusijos apie ateitį ir ką daryti su tokiomis šalimis nėra.
Ir nors Lietuva atrodo nutolusi šalis, problemos kompleksiškumą, K.Žibo nuomone, lietuviai turėtų suprasti pakankamai lengvai, nes vien dalinė emigracija iš Lietuvos traktuojama kaip grėsmė identitetui.
Kai pradedama kalbėti apie klimato kaitos pabėgėlius, solidarumas dingsta ir tuomet atsiranda tik kelios už tai atsakingos šalys.
O šiuo atveju kalbama apie visišką valstybių išnykimą, kai tam tikros teritorijos gyventojai, su savo kultūra, kalba ir kitais bruožais netenka teritorijos ir keliasi gyventi į naujas vietas.
Kalbama apie žmonių teisę į gyvenimą savo šalyje.
Klimato kaita – socialinės nelygybės pasekmė
„Kai mes kalbame apie klimato kaitą, labai dažnai girdžiu, kad tai yra mūsų viso pasaulio problema ir kad už klimato kaitą turime būti atsakingi visi. Bet staiga, kai pradedama kalbėti apie klimato kaitos pabėgėlius, solidarumas dingsta ir tuomet atsiranda tik kelios už tai atsakingos šalys“, – tarptautinės bendruomenės problemą apibrėžia jis.
Migracijos klausimus analizuojantis ekspertas akcentuoja, kad klimato kaita yra socialinės nelygybės pasekmė, kuri dar labiau ją gilina.
Nes šalys, kuriose klimato pabėgėlių yra daugiausiai ir kurios yra labiausiai paveiktos klimato kaitos iš tiesų išmeta mažiausia kiekį CO2. Todėl iš čia kyla ne tik nelygybė, bet ir neteisybė.
Tik ištaisyti šios neteisybės niekas neskuba. Klimato pabėgėlių našta vėlgi krenta besivystančioms šalims, kuriose ir taip kas trečias ar penktas gyventojas yra pabėgėlis, pavyzdžiui, Libane, sako migracijos ekspertas.
„Šiandien tik 4.5 procento perkėlimo yra patenkinta. Kitaip tariant – iš 1,4 milijono pabėgėlių, kuriems perkėlimas yra būtinas, yra perkelti tik 64 tūkstančiai. Įsivaizduokime, jeigu tas skaičius padidėja iki 80 milijonų, o greičiausiai ateityje jis bus dvigubai didesnis, tai mes kalbame ne tik apie pabėgėlių krizę, ką kalba Europos Sąjunga, bet apie humanitarinę katastrofą“, – sako jis.
Solidarumas negali būti selektyvus
Jis pabrėžia, kad humanitarinė katastrofa susideda iš dviejų elementų – klimato kaitos ir konfliktų, kurie neretai negali būti atskiriami. Tai reiškia, kad labai dažnai klimato kaita generuoja konfliktus arba atvirkščiai.
Jis pateikia Somalio ir Pietų Sudano pavyzdžius. Dėl konfliktų šiose valstybėse gyventojai keliasi į kitas, labai tankiai apgyvendintas teritorijas, tačiau jose ilgainiui ima trūkti resursų bei kyla konfliktai tarp vietinės bendruomenės ir atvykėlių.
„80-85 procentų perkeltų žmonių gyvena vos ne keliose šalyse. (...) Dėl didelės koncentracijos atsiranda papildomas vidinis konfliktas dėl resursų: vandens, dirbamos žemės ir kitų. Tai mes vadiname tam tikra socialine reporodukcija“, – sako K.Žibas.
Jis pabrėžia, kad klimato krizėje itin pažeidžiamos moterys.
Pasak jo, motinos klimato kaitos paveiktose teritorijose neretai lieka vienos su vaikais, nes vyrai jau būna išvykę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse.
Todėl, jo nuomone, problema yra labai kompleksiška, už kurią atsakingos ne pavienės šalys, bet visa globali bendruomenė.
„Norint kovoti su priežastimis, reikia permąstyti mūsų ekonominį modelį, tiek Europinėje dimensijoje, tiek globaliame vaidmenyje. Kitas dalykas – mums reikia pagalvoti apie solidarumą. Prisiminkime, JTO agentūra (JTO Pabėgėlių agentūra (UNHCR) – aut.) buvo sukurta karo pabėgėliams – tai būtent lietuviams, ukrainiečiams, lenkams ir kitiems po antrojo pasaulinio karo.
Šiuo metu mes jau kalbame apie mišrius (mixed) migracijos srautus, kai tie patys žmonės bėga nuo karo, konfliktų ir persekiojimo bei nuo nežmoniškų klimato sąlygų tuo pačiu metu“, – teigia K.Žibas.
Lietuvoje suvokimas apie klimato kaitą yra minimalus
Migracijos ekspertas, važinėdamas po Lietuvos miestus sako pastebėjęs, kad klimato kaitos ir darnaus vystymosi supratimas Lietuvoje tiek politiniu, tiek visuomeniniu lygiu yra minimalus.
„Galvojant apie politinius lyderius, ta pati visuomenė iki šiol iki galo nesupranta klimato kaitos ir darnaus vystymosi darbotvarkės. Supratimas dar labai tradicinis, kai kalbama apie šiukšlių maišiukų rūšiavimą, bet pamirštami kiti dalykai, nelygybė, lyčių klausimas“, – teigia jis. Bei papildo, kad pokytis gali įvykti tik perorganizavus švietimą.
„Reikėtų kalbėti apie globalaus švietimo koncepciją, integralų švietimą, kad tokio pobūdžio klausimai atsirastų kaip horizontalus elementus, horizontali tematinės sritis visuose dalykuose, kurie yra tiek darželiuose, tiek mokyklose, tiek universitetuose“, – teigia jis.
Norint kovoti su priežastimis, reikia permąstyti mūsų ekonominį modelį.
Tačiau svarbu šį klausimą akcentuoti ir renkantis politines jėgas, į priešrinkiminius debatus įtrauki klimato kaitos klausimus ir su politinių partijų lyderiais diskutuoti, ką jie klimato kaitos klausimu numato savo programose, sako jis.
